Patriarchalinėje civilizacijoje vyras suteikia savo pavardę moteriai, su kuria susituokia. Taip pat ir vaikams, santuokoje gimusiems arba įvaikintiems. Psichoanalitikas Bernar Tis kalbėjo, jog senovėje į registracijos knygą būdavo surašoma pavadinimai žemių, kurios kaip nuosavybė pereidavo vyrui imant moterį į žmonas. Tik po Prancūzų revoliucijos Prancūzijoje atsirado paveldėjimo teisė, gaunama iš vyro. Pavardės svarba daugelyje kultūrų ir netgi civilizacijų susijusi su sūnaus gimimo faktu. Tarkim, Egipte vyriškis privalėjo turėti sūnų, kuris garantuotų tėvo laidotuves pagal apeigas bei pratęstų giminę, o kartu ir pavardės egzistavimą.

Šiuolaikiniuose įstatymuose moteris ir vyras - lygūs, tai jau nebe tie laikai, kai buvo manoma, jog moteris neturi sielos, kaip kad gyvūnai. Tačiau neretai nesąmoningai gimstant laukiamas sūnus, kaip giminės pratesėjas.

Vardo reikšmingumas.

Vardas- vienas iš tapatybės pagrindų. Kaip susiklosto, kad kūdikiui suteikiamas būtent toks vardas? Tėvai dažnai parenka vardą savo atžalai pagal šeimos tradicijas. Netgi ne vieną, o du tris ar net daugiau- močiutes ar senelio garbei, dingusiems prisiminti, berniukui suteikiamas tėčio vardas, mergaitei mamos. Arba tėvai iš anksto nusprendžia, kad vaikelio vardas bus toks kaip tėvo, kad jei gims mergaitė, ji gaus moterišką tėvo vardo versiją. Beje, kai vardas suteikiamas atsižvelgiant į šeimos tradicijas, nutinka ir taip, kad vieną vardą duoda tėvai, kitą senelis, trečią močiutė ar krikšto tėvai ir pan. Visa šeima sudeda savo lūkesčius į vardą, tiksliau- į to vardo savininką , paskelbdami apie tai visam pasauliui.
Tad žmoguje, turinčiame tris vardus, savo gyvenimą tęsia protėvių kartos. Kartais toks žmogus jaučiasi puikiai- protėvių jausmas jį daro stipresniu. Kartais tai jaučiama kaip našta, kurios neįmanoma nusikratyti...

Taip pat visada populiarūs bibliniai vardai. Arba vardai „pasiskolinami“ iš tuo laikmečiu svarbių politikų, sportininkų, ypač iš kino pasaulio- aktorių vardai arba populiarių filmų ar serialų personažų vardai. Taip pat kiekvienai kartai egzistuoja madingi vardai: kažkada klasėse būdavo daug mergaičių, vardu Daiva, Rūta, Rasa. Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje tapo madingi senoviniai lietuvių vardai: Kotryna, Urtė ir kt. Kartais vardas vaikeliui suteikiamas tiesiog pagal kalendorių, pasirenkant iš tų vardų, kurie priskirti tai kalendorinei dienai.

Kai kuriuose geografiniuose regionuose dažniausiai sutinkamas moters vardas yra Marija. Kituose- vyriausią sūnų būtinai vadins vienu ir tuo pačiu vardu daugelyje šeimų. Tarkime, Bretanėje dažniausiai suteikiamas vardas Ivas, o musulmoniškuose Rytuose - Muhamedas arba Ali. Kartais vardas kūdikiui yra tėvų asmeninis pasirinkimas. Jis susijęs su kokiais nors maloniais poros prisiminimais.

Vardas gali turėti ir paslaptį. Pavyzdžiui, motina gali vaikui suteikti buvusio mylimojo vardą. Taipogi esama vardų, kuriuos šiandien galima pavadinti „uniseks“ vardais - štai prancūziškas vardas „Mišel“ ( Michel- Michele- Micheline- Michael) duodamas ir mergaitei, ir berniukui. Kartais suaugę žmonės susimąsto, kodėl jiems buvo duotas toks vardas. Dažniausiai mintys apie tai kyla kai nuolat nesiseka, persekioja nelaimės. Žmogus pradeda ieškoti priežasčių, ir galų gale prieina prie savo tapatybės kodo – vardo.

Ne visada labai lengva rasti savo identiškumą. Labai svarbus yra vaiko gimimo kontekstas. O tai reiškia, kad svarbūs įpročiai, papročiai, moralės nuostatos, krizės, mada, visa epocha. Būtent gimimo kontekstas įtakoja vardo parinkimą. Galbūt tas vardas tiesiog buvo madingas tuo laikotarpiu, o gal jis slepia šeimos paslaptis.

Kaip ten bebūtų, vardo kilmė, jo parinkimo istorija gali būti labai svarbi, labai įdomi. Dirbant su besilaukiančiomis kūdikio pacientėmis, dažnai kalbame apie moters lūkesčius, susijusius su būsimu kūdikiu. Klausimas, kuo bus vardu moters vaikelis, iškyla būsimosioms mamytėms ir tėveliams tikrai nevienodai. Yra porų, kurios žino savo vaiko vardą, nors moteris dar nesilaukia. Tiesiog tėvai jau turi būsimojo vaiko viziją. Tai yra labai laukiamas vaikas. Gal net perdaug. Besilaukianti kūdikio moteris kažkuriuo nėštumo etapu susimąsto apie vaikelio vardą. Atsiranda variantai- jeigu berniukas, tai..., arba – jeigu mergaite- tai...

Dabar Lietuvoje atsirado nauja tendencija - jauni tėveliai nesistengia išrinkti vardo iki kūdikio gimimo. Gimęs kūdikis kurį laiką yra bevardis, o tėveliai sako: „Mums reikia geriau su juo susipažinti, kad pajaustume - kuo jis vardu“. Tokie tėveliai tarsi stengiasi leisti vaikui nuo pat pirmųjų gyvenimo minučių išsaugoti savo Aš, tarsi pačiam pasirinkti savo vardą.

Nėra jokių teisingų metodų, kaip parinkti vardą kūdikiui. Man atrodo, kad žmonės, kurie suteikia vardą savo vaikui remdamiesi kalendoriumi, arba pavadina vaikelį vyresnių šeimos narių vardais, yra daugiau suvaržyti savo vidiniame gyvenime. Tai yra tiesiog ėjimas jau pramintu keliu, nereikalaujantis atsakomybės.

Tėvai, besistengiantys išjausti vaikui tinkama vardą, arba stebintys jau gimusį kūdikį ir tuomet „atrasdami“ jo vardą, yra laisvesni savyje. Tačiau visais atvejais, kokia bebūtų vardo istorija, vardas susijęs su tėvų lūkesčiais.

Kartais žmogus nemėgsta savo vardo. Paauglystėje gal dauguma- pasirenkami pseudonimai, trumpiniai. Vėliau grįžtama prie savo tikrojo vardo. Tačiau yra atvejų, kai žmogus nesusitaiko su savo vardu, blogai jaučiasi taip vadinamas. Būna, kad jis net žino, kokio vardo norėtų. Kartais vardas yra pakeičiamas net oficialiuose dokumentuose. Be abejo, tai ne tik paties vardo kaip žodžio „kaltė“. Tikriausiai tie lūkesčiai, kurie vaikui buvo priskirti kartu su vardu, buvo net ir suaugusiam per sunkūs, arba tiesiog neatitiko jo paties vertybių, norų ir tikslų gyvenime.

Yra visokių mitų, mistinių teorijų, analizuojančių vardus, jų reikšmes, jų įtaką vardo turėtojui.
Tačiau kartais viskas yra labai paprasta- vardo priėmimas arba nepriėmimas tiesiog gali atskleisti vaiko santykį į tėvus- vaikui, kurio santykiai su tėvais geri ir šilti, labai patiks jo vardas. O jeigu vaikas nori pasipriešinti tėvams, jis gali protestuoti ir prieš savo vardą.

Kiekvieno vardo istorija yra unikali, individuali, susijusi su konkrečiais žmonėmis ir santykiais. Jeigu norite geriau pažinti save, savo šaknis, tikrai verta susirinkti savo vardo istoriją, papasakotą jūsų senelių, tėvų, o ne sklaidyti vardų ar simbolių žodynus.

Vilma Kuzmienė

www.psyvirtual.lt

Aš jau jaučiu "spaudimą" dėl mūsų sugalvotų vardų, bet žinau, tik tiek, kad bus taip, kaip patys nuspręsim, nes kol kas siūlomi variantai manęs visai nežavi...

Nepatinka kai žmonės trumpina vardus - iš triskiemenių vardų dažniausiai trumpina į dviskiemenį - Kristina -> Kristė (-a), Raimonda -> Raima, Jurgita -> Jurga ir t.t. Aš manau, kad koks jau duotas vardas, tokiu ir reikia vadinti, o jei tėvai duoda ilgą vardą, o vėliau patys kviečia vaiką trumpiniu, tai gal ir reikėjo iš kart duoti tą trumpinį... Žinoma, aplinkinių neperkalbėsi ir jie vistiek greičiausiai trumpins vardą...

O kas dėk kritikos, tai manau, ji irgi kartais praverčia Kartais tėvai sugalvoja jiems patinkantį vardą ir nesusimąsto (arba nežino) jo reikšmės Žinau atvejų, kai mergaitę pavadino "grietinėle" (išvertus iš vokiečių kalbos), o vieną berniuką pavaino Gėjumi, nes tais laikais žmonės toko žodžio nebuvo girdėję. Jie tapatino šį žodį su kažkokia gėle ar deive Gaja Taip kad nereikia į kritiką žiūrėti kritiškai

Ir man tie bajeriai nepatinka. Todėl savo lėlytę vadinam Barboryte, kai paaugs Barbora. O jei tik kas ims trumpint visaip - oi gaus nuo manęs pastabų...

Barsiu Jei lėlytė prisistatinės ir darys pastabas dėl savo vardo, jog esu ne Barbė, o Barbora - manau, kad tų nesusipratimų bus nedaug...

O kodėl keistai, juk kiekvienas iš mūsų norim, kad mus vadintų tuo vardu, kuriuo save pristatom kitiems žmonėms, kodėl kiti turi tą vardą iškraipyti? Manau, kad reikia gerbti to žmogaus sprendimą...

Added (2015-05-25, 16:45:55)
---------------------------------------------
Kažkaip ne prie širdies ir visi mergaitiški vardai Lėja,Tėja, Mėja