Ir vis dėlto jei galėtume rinktis, koks amžiaus skirtumas tarp vaikų būtų geriausias, kad abu augtų laimingi? To klausiu psichologės, kuri neskuba išduoti auksinės formulės, nes pirmiau siūlo išsiaiškinti, nuo ko priklauso vaiko gera savijauta (laimė) šeimoje:

1. Savęs. Kiekvienas žmogutis ateina į šį pasaulį su genų ryšulėliu, kurį sudaro ne tik fiziniai panašumai (mamos akys ir tėčio nosis), bet ir charakterio bruožai, gabumai, polinkiai bei paties vaiko noras.

2. Namų aplinkos ir tėvų vertybių. Į kokią aplinką iš ligoninės parvežamas naujagimis? Idealu, jei tai tvarkingi ir kupini meilės namai, kuriuose niekas nesibara, nesimuša, nešūkauja. Na, nebent aktyvusis pirmagimis su močiute žaidžia indėnus…

3. Santykio su vaiku ir šio su kitais. Kaip su mažuoju bendraujama: ar jis jaučiasi mylimas, ar jo išklauso, gerbia nuomonę. Taip pat kaip jis elgiasi su kitais. Juk santykiai priklauso nuo abiejų pusių - vaikas irgi aktyviai dalyvauja juos kuriant (pvz., užlipęs kitam ant kojos atsiprašo, ar ne? Tuo tarpu ,,nuskriaustasis” arba jam nusišypso, arba kriukteli, t.y. parodo, kaip reaguoja į jį…)

Kaip matyti, svarbiau ne tai, kada vaikas gimė ir ne kelerių metų jis turės brolį ar sesę. Psichologė pabrėžia, kad nėra tobulo amžiaus skirtumo tarp vaikų šeimoje. Taip pat negalima pasakyti ir to, ar geriau turėti daugiau, ar mažiau vaikų.

Vienturtis ar trys turteliai?

Paskaičius apie brolių ir seserų kovas, galima spėti, kad vienturtis yra pats laimingiausias. Vis dėlto dauguma mokslininkų yra įsitikinę, kad vienam vaikui šeimoje yra labai sunku. Nors jis gauna maksimaliai dėmesio ir meilės, jam skiriamos visos materialinės vertybės, ,,išstumiamas” į geriausias mokyklas bei užsienio stovyklas… Tai kurgi tas vargelis? Vienturtis neretai jaučiasi vienišas ir išgyvena baimę, susijusią su tėvų praradimu. Be to, ant jo vieno pečių krinta didžioji našta - atsakomybė už tėvus. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis neturi namie su kuo ,,pasipraktikuoti” socialinių santykių su bendraamžiais. Todėl į visuomenę išeina ,,neužsigrūdinęs”.

Kokią šeimą planuoti, kad visi būtume kiek galima labiau laimingi? Atsakymo dažnai žvalgomės į pažįstamų šeimas ir tiriame: laimingi jie augindami šešis pametinukus ar ne? Kartu kiekvienas prisimename ir savo patirtį: jei augote trijų vaikų šeimoje, kurioje nebuvo daug meilės ar laiko skiriama jiems, manysite, kad didelė šeima - kančia vaikui.
Tačiau jei augote trijų vaikų šeimoje, kurioje vyravo šiluma ir meilė (linksmas tėtis, besišypsanti mama), manysite, kad didelė šeima - tikra palaima. ,,Jei tik leidžia gyvenimo sąlygos ir turite noro būti tėvais, patarčiau turėti daugiau vaikų, - pabrėžia psichologė. - Kodėl?

Todėl, kad didelės šeimos - geriausias pavyzdys vaikams. Jie išmoksta gerai jaustis tarp kitų žmonių, prie jų priderinti savą nepriklausomybės siekį ir išlikti konkurencinėje aplinkoje, nežeminant konkurento. Žinoma, vaikams reikės padėti atrasti šias tiesas, jos pačios ,,ant takelio nesimėto”. Tačiau kur kitur, jei ne savo šeimoje, gali bandyti, mokytis ir drąsiai klysti?
(bus daugiau)
Jūratė Petraitienė

www.mamosdienorastis.lt