Senovės šeimoje vyravo giminės interesai. Pavyzdžiui, romėnai teikė pirmenybę kilnių palikuonių gimimo tikslams. Šeimoje buvo daromas skirtumas tarp erotinių santykių ir sąmoningo žmonos nusiteikimo vaikui gimdyti. Kai vyras to norėdavo, sutuoktiniai turėdavo atlikti ypatingą apsivalymo ir atleidimo ritualą, o tada susiartinti tik šiam tikslui, laikantis griežtų nurodymų lytiniam aktui. Prieš jį paprastai būdavo tam tikras susilaikymo periodas. Po to numatydavo dieną, kurią sutuoktiniai turėdavo susijungti gyvybės užmezgimui.

Didžioji senovės Indijos civilizacija paliko žmonijos istorijoje neprilygstamus Meilės kultūros šedevrus, kuriuose yra taisyklės sutuoktiniams, besiruošiantiems kurti gyvybę. Jose ypač pabrėžiama, jog abu sutuoktiniai pradėjimo metu privalo jausti geraširdiškus, dorus siekimus. Vyras neturi suartėti su žmona, jei ji neverta pagyrimo, yra pikta, nusiteikusi blogai arba visai neturi noro. Prieš pradėjimo apeigą būsimieji tėvai pasninkaudavo. Prieš fizinį suartėjimą vykdavo ištisas ritualas: žmona išsipuošdavo, kūną ištepdavo aromatiniais aliejais, vyras skaitydavo ištraukas iš šventųjų knygų, kuriose žmogaus gimimas lyginamas su pasaulio sutvėrimu. Pradėjimui buvo skirtos tik naktys. Buvo manoma, kad sėklos kokybė priklauso nuo dvasinio žmogaus išsivystymo.

Senovės Kinijoje vyravo įspėjimai, kada negalima gyvybės pradėti. Daugumas jų susiję su įvairiais gamtos reiškiniais: Saulės ar Mėnulio užtemimais, griaustiniu, vaivorykštės pasirodymu, pilnatimi ir t.t. Kinijoje švenčiamos dvi gimimo dienos: viena - gyvybės atsiradimo pasaulyje (gimimo) diena, kita - paslaptinga diena - pradėjimo diena.

Rytuose, ypač Indijoje, apvaisinimo laiką ir dargi intymaus gyvenimo pradžią sutuoktiniams nustato astrologai. Patarimai duodami tik pagal asmeninį horoskopą. Kadangi šis procesas labiausiai susietas su Mėnuliu, galima išvardinti Mėnulio mėnesio dienas, palankias ir nepalankias apsivaisinimui. Jūsų vaikas visą gyvenimą išsaugos savybes tų planetų, kurių poveikyje jis pradėtas.

Įdomios nuostatos sutuoktiniams vyravo senovės Graikijoje. Tam, kad jie gerai vykdytų savo pareigas, moteris turėjo būti išsilavinusi ir ypatingai pasiaukojanti.

Pradėjimo kultūra bene labiausiai buvo išvystyta senovės Judėjoje. Sakoma, kad visa Izraelio religija yra Santuokos religija. Buvo teigiama, kad vaikas jau iki gimimo žino viską. Į apvaisinimą žiūrima kaip į psichinį procesą. Visas fizinio dauginimosi procesas skirtas vienam tikslui - duoti sielai tinkamą kūną. Kokia siela įeis į gemalo kūną, priklauso nuo laiko - poros susijungimo momento. Tai, kas tuo metu vyksta tarp vyro ir moters, jų jausmai ir mintys tą akimirką lemia viską. Jeigu susijungimo momentu vyro ir moters mintys sutelktos tik į geismą ir abiejų noras buvo tik fizinis pasitenkinimas, vaikas gims egoistas ir gašlus. Kilnios meilės ir tarpusavio supratimo sutuoktinių ryšys atsispindės ir jų palikuonių bruožuose.

Šiandieninėje Japonijoje metus laiko prieš vaiko pradėjimą būsimieji tėvai turi atlikti rūpestingą medicininį ištyrimą, organizmo išvalymą bei sustiprinimą, apskaičiuoti pradėjimo horoskopą.

Šie, iš pirmo žvilgsnio mums neįprasti gyvybės pradėjimo ritualai ir apeigos, iš tiesų turėjo didelę reikšmę. Šių dienų mokslas jau pateikia aiškių ir neginčytinų įrodymų, jog gyvybės pradėjimas ne tik fizinis, bet ir dvasinis aktas.

Kodėl netoleruojame papročių apie pradėjimo kultūrą? Matyt, todėl, kad meilės kultūra pas mus buvo ir dabar dar yra paslaptis ir dažniausiai tik fizinio instinkto, fizinio poreikio patenkinimas..Ar nekalbėdami apie meilės, pradėjimo kultūrą mes nestumiame tautos į degradavimo liūną? Ir juo labiau dabar, kai tiek daug dėmesio skiriame "sekso kultūrai".

Senovės pradėjimo kultūros išmintis ne mokslinėse laboratorijose sukurta, o sudėtingo ir ilgo gyvenimo laiko išbandyta. Į tai nekreipti dėmesio mes tiesiog neturime moralinės teisės prieš savo palikuonis.