O mano piršlybų istorija buvo tokia. Kūčių išvakarėse ruošėmės važiuoti pas tėvus. Baigiau viską tvarkyt, visus važiuojančius "sustyguot"...sėdžiu namie ir laukiu kol parvažiuos mane paimti...Laukiu - neparvažiuoja. Skambinu - sako, tuoj grįšiu...Jau buvau pasiruošusi "puolimui"...:)
Parėjo. Pasiėmė mane už rankų ir sakė kažką daug ir gražiai - atsimenu tik paskutinę frazę - ar būsi mano bėda? Ir išsitraukė dėžutę su žiedeliu. Nu ką galęjau atsakyti - sakau, buvau ir būsiu...
Galvojau, kad per tokį momentą susigraudinsiu...bet matyt iš nuostabos pamiršau...Mano draugas net ašarą išspaudė. Buvo gražu...