Rašomojoje anglų kalboje balsių ilgumas nėra aiškiai išreikštas (žr. Valstybinės kalbos komisijos 60-ojo nutarimo 7 p.), svetimžodis adaptuojamas su trumpuoju i – Helovinas (ne Helovynas).

Vienas iš galimų lietuviškų atitikmenų – Vaiduoklių šventė.

Šventės istorija

Helovino šaknys glūdi senovėje švęstų naujųjų metų ir mirusiųjų šventėse. 800 m. krikščionių bažnyčia šią šventę pavadino Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti lapkričio 1 d. Taigi žmonės ir toliau galėjo švęsti įprastą šventę, tik kitu pavadinimu. Tą dieną būdavo laikomos mišios ir jos buvo vadinamos Visų šventųjų mišiomis.

Veikiausiai, kad šiandien švenčiamo Helovino pagrindinis šaltinis - tai keltiška Sauino šventė. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų išvakarėse būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Samhaino šventės vakare druidai, keltų šventikai ir mokytojai, įsakydavo žmonėms užgesinti savo židinio ugnį. Druidai iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujų metų laužą. Jame jie degindavo gyvūnus, grūdus ir, spėjama, jog taip pat aukodavo žmones. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumais, pagamintus iš gyvulių odos ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Helovinas