Nuolat girdime kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus. Ar iš tikrųjų lytys skiriasi labiau negu kiekvienas pastebime? Ar yra universalių psichologinių skirtumų?
Atsakyti į šį klausimą galima įvertinant kultūrinį kontekstą. Jeigu pažvelgtume į tyrimus, kurie daryti praėjusio šimtmečio pradžioje, ir palygintume juos su tyrimais, kurie atliekami dabar, pamatytume, kokių skirtingų dalykų juose randama. Šimtmečio pradžioje tyrimai rodydavo, kad vyrų ir moterų psichika ir psichologija skiriasi: vyrai pranašesni srityse, kurios reikalauja abstraktaus mąstymo, jie yra drąsesni ir ištvermingesni, o moterys yra švelnesnės, konkretesnio mąstymo. Šiuolaikiniai psichologijos tyrimai tų skirtumų neberanda. Išplitus feministiniam judėjimui, vis daugiau tyrėjų konstatuodavo, kad esminių psichologinių skirtumų tarp vyro ir moters apskritai nėra, o matomi skirtumai formuojasi dėl nevienodo auklėjimo ir moterų suvaržymo. Artėta prie teiginių, prieštaraujančių sveikam protui ir gyvenimiškai patirčiai, - vyrai ir moterys yra tokie pat. Dabar populiarėja teiginys, kad vyrai ir moterys yra skirtingi, bet vienodai vertingi. Paanalizavę tyrimus, kuriuose taikomi šiuolaikiniai tyrimo metodai, randame įdomesnių, subtilesnių ir labiau pagrįstų skirtumų. Dažnai konstatuojama, kad vyrai sunkiau išreiškia emocijas, nesugeba jų įvardyti, atsilieka kalbinės raiškos srityse, yra mažiau apatiški, labiau agresyvūs (tai, beje, patvirtina vyrų ir moterų smegenų veiklos tyrinėjimai). Skiriasi ne tik vyrų ir moterų agresyvumo lygis, bet ir agresijos išraiška. Vyrai linkę agresiją rodyti fiziškai, o moterų agresyvumas dažniausiai apsiriboja žodžiais. Yra tyrimų, rodančių vyrų ir moterų suvokimo skirtumus: moterys jautresnės akustiniams (girdimiems) stimulams, o vyrai regimiesiems. Ne veltui sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys - ausimis. Moterų labiau išvystyta girdimoji atmintis, vyrų - regimoji. Vyrai labiau orientuojasi į objektyvųjį pasaulį, moterys - į subjektyvųjį. Veikloje vyrai dažniausiai siekia karjeros, prestižo, moterys - geros darbo atmosferos. Joms labiau rūpi žmonės, jų tarpusavio santykiai, jausmų pasaulis.

Vyrų ir moterų jausmai

Vyro ir moters jausmai nėra labai skirtingi. Skiriasi sugebėjimas suprasti, kas žmoguje vyksta. Moterys daug geriau supranta, kokie jausmai jas valdo, jos sugeba subtiliau suvokti jausmų skirtumus ir juos įvardyti. Šiuo požiūriu labai įdomūs anatominiai tyrimai. Tiriant vyro ir moters kairiojo ir dešiniojo pusrutulių nervines jungtis, buvo nustatyta, kad kairysis moters pusrutulis su dešiniuoju sujungtas daug didesniu jungčių kiekiu negu vyro. Žinome, kad dešinysis pusrutulis fiksuoja labiau jausminę informaciją, o kairysis atsakingas už loginį mąstymą. Todėl šitie duomenys teikia anatominį paaiškinimą, kodėl vyras sunkiau įvardija tai, kas su juo vyksta. Dažnai vyras nesugeba įvardyti patiriamo jausmo, pavyzdžiui, išgyvendamas stiprų nerimą ar liūdesį, tepasako, kad yra pavargęs ar jam galvą skauda. Šie skirtumai taip pat paaiškina, kodėl moterys daug dažniau kreipiasi į psichologą: jos daug lengviau loginiu mąstymu suvokia, kad problemos slypi jose pačiose, jų prieštaringuose jausmuose ir pan. Vyrai sėkmingai funkcionuoja konkurencinėje, netgi priešiškoje aplinkoje, o tuo tarpu moterų sugebėjimai labiau atsiskleidžia palaikančioje, draugiškoje atmosferoje. Moterys kritiką ir pritarimą yra linkusios vertinti kaip aplinkinių meilės ar priešiškumo pasireiškimą, o vyrai - kaip jų pasiekimų įvertinimą.
Jei šiuo požiūriu vyras ir moteris skiriasi, vadinasi, kažkada šie skirtumai turėjo įtakos skirtingų lyčių individų išlikimui. Jeigu persikeltume į tolimą praeitį ir pažiūrėtume, kokia evoliucinė skirtumų prasmė, tai pamatytume, kad moteris turėjo gerai sugyventi su kitomis moterimis, sugebėti kartu auginti vaikus, palaikyti gerus santykius ir su vaiko tėvu, ir su kitais vyriškos lyties atstovais. Kitaip ir jos palikuonys negalėjo būti saugūs. Per tūkstantmečius moteris išsiugdė bendravimo sugebėjimus, kurie genetiškai buvo perduodami iš kartos į kartą. Vyras ilgus tūkstantmečius buvo laisvas medžiotojas, kurio praktinis intelektas ir agresyvumas, ko gero, turėjo daug didesnę reikšmę negu kiti dalykai. Šeimoje jo vaidmuo buvo aprūpinti maistu ir apginti. Tūkstantmečiai taip lengvai nepakeitė moters - globėjos ir vyro - medžiotojo prigimties. Dabartis kelia naujus reikalavimus, tačiau ne taip lengva pakeisti prigimtį, o ir pastovaus noro keistis taip pat reikia. Kalbant apie vyro ir moters skirtumus užmirštama, kad kalbama apie abstrakčius skirtumus, kurie būdingi visai žmonijai, o ne konkrečiam vyrui ar konkrečiai moteriai. Todėl, pavyzdžiui, kiekvienas vyras yra unikalus, ir jis gali turėti daug turtingesnį jausmų pasaulį ir gebėjimą kalbėti apie jį, negu šalia esanti moteris. Tokiu atveju moteriai reikia vyro pagalbos susivokti jausmuose, tinkamai juos išreikšti. Negalime bendrų teiginių taikyti konkretiems asmenims, nes tada galime būti neteisūs ir žeidžiantys. Iš tiesų dviejų konkrečių vyrų arba dviejų moterų psichikos, taip pat ir emociniai ypatumai gali būti labai skirtingi.

Vyriška - moteriška

Jau ankstyvoje vaikystėje berniukai ir mergaitės pradedami auklėti sakant jiems “tai tik mergaitėms” arba “tai tinka tik berniukams”. Todėl tradiciniuose darželiuose mergaitės yra skatinamos žaisti su lėlėmis, o berniukai su mašinomis. Tačiau čia slypi pavojus neleisti atsiskleisti unikaliems augančio žmogaus sugebėjimams. Maisto gaminimas - tradiciškai moteriška sritis. Tačiau geriausiuose pasaulio restoranuose virėjai dažniausiai vyrai. Fizika – vyriškas mokslas, bet turbūt kiekvienas girdėjo apie Marijos Skladovskos-Kiuri pasiekimus. Galima teigti, kad specializuotas auklėjimas arba mergaičių kreipimas į vieną pusę, o berniukų į kitą daro žalą. Moterys, kurios negali įkalti vinies į sieną, kurios yra visiškai bejėgės, kai sugenda elektros jungiklis arba kai automobiliui gatvėje prakiūra padanga, gyvena nesaugiame pasaulyje ir jaučiasi priklausomos nuo vyrų. Lygiai taip pat vyrai, kurie nesugeba įsisiūti sagos, išsilyginti kelnių arba išskalbti marškinių, sako: “Na, be moters aš prapuolęs”. Tvirtos nuostatos, kas vyriška, o kas moteriška, daro žmones priklausomus vienus nuo kitų. Tada vyras ir moteris vaikšto tarsi surišti vienas su kitu ir nuolat vaikiškai priekaištauja vienas kitam: kodėl tu nepadarai to, tu juk vyras, o kodėl tu nepadarai to, tu gi moteris. Tai viena medalio pusė, tačiau yra ir ta pusė, kuri susijusi su evoliucija bei žmogaus prigimtimi. Aišku, kad moteris genetiškai užprogramuota atidžiau elgtis su palikuonimis. Ir dėl to mergaites labiau negu berniukus traukia lėlės, o berniukus - šautuvai ir ietys. Tai labai natūralus prigimties dalykas. Kultūriniai stereotipai formuoja ne tik interesus ir elgesį, bet ir jausmų išraišką. Juk labai dažnai mama ar tėtis gėdina mažą berniuką: „Koks tu vyras, jei verki“. Taip palaipsniui iš vyrų atimama galimybė rodyti savo liūdesį ar skausmą. Panašiu būdu modeliuojamos ir mergaitės: “Nešokinėk, nesistumdyk, nesimušk - tu juk mergaitė”.
Manoma, kad darbų skirstymas į vyriškus ir moteriškus yra kultūrinių stereotipų išraiška. Kad ir kaip būtų, moterys yra fiziškai silpnesnės už vyrus. Mes Lietuvoje galvojame, kad arti laukus, tampyti akmenis arba dirbti kitus sunkesnius darbus dirbti yra vyrų reikalas, o tuo tarpu vienos Afrikos genties moterys teigia, kad tie visi darbai yra tik moterų reikalas. Kai buvo pabandyta išsiaiškinti tokios nuomonės priežastis, pasirodė, kad toje gentyje vyrai, sulaukę brandaus amžiaus, dėl nuolatinio girtavimo tiesiog negali tų darbų atlikti. Genetiškai užprogramuota didesnė moterų atsakomybė už palikuonis lemia tai, kad moterys rečiau gyvenimo sunkumus skandina svaigaluose ar narkotikuose.

Laisvalaikis

Vyrų ir moterų laisvalaikio pasirinkimą nulemia psichologiniai ypatumai ir tradicijos. Ryškus moterų domėjimasis žmonių tarpusavio santykiais - viena priežasčių, nulemiančių įvairių serialų žiūrovų sudėtį. Tai, kad teatrų, koncertų ir parodų salėse irgi yra daugiau moterų, rodo didesnį moterų dėmesį estetinėms-kultūrinėms vertybėms. Tuo tarpu stadionuose ir sporto salėse vyrauja vyrai. Ten daugiau veiksmo, azarto. Šiaip jau vyrų ir moterų laisvalaikio skirtumai nėra labai ryškūs. Žinoma, vyrai mažiau mezga, bet jie su panašiu užsispyrimu gali rinktis monotonišką veiklą laisvalaikiui praleisti, pavyzdžiui, valandų valandas žiūrėti į plūdę. Panašu, kad skirtumai mažėja ir mažės. Futbolą jau žaidžia ir vyrai, ir moterys, boksuojasi ir vyrai, ir moterys. Matoma, kad sporto šakos, kuriose yra daugiau agresyvumo, labiau traukia vyriškius, nors tai, atrodo, nėra universalu. Moterys neretai sportuoja iš estetinių paskatų, t. y. besirūpindamos savo grožiu, figūra. Vyrams tai daugiau iškrovos dalykas. Sportas, kaip reginys, - daugiau vyrų stichija. Futbolo stadione esančių daugumą sudaro vyrai. Ten vyrai švilpia, trypia, taip turėdami puikią galimybę išlieti susikaupusias emocijas. Kitos aplinkybės renkantis laisvalaikį taip pat yra svarbios. Pavyzdžiui, moteris, kuri nemato vyro visą dieną, norėtų nors savaitgalį praleisti su visa šeima arba tik su vyru. O vyras, dažnai visą savaitę prabuvęs tarp žmonių, pavargęs nuo jų balsų, nori pailsėti nuo įtampos ir bendravimo. Tokiu atveju jis mieliau pabūtų su kompanija draugų arba eitų pažvejoti, kur tik paukštelių čiulbėjimas, žuvelių pliaukšėjimas… Tas pats gali būti ir su dauguma moterų, kurios dirba ir būna tarp žmonių ir galbūt taip pat norėtų savaitgalį atsiriboti nuo visų, taip pat ir nuo šeimos, arba praleisti laiką plepėdamos su draugėmis.

Vaikų auklėjimas

Šios nuostatos yra koduojamos pačios visuomenės, visuomenės įstatymų, tradicijų. Motinystės atostogų pas mus dažniausiai eina moterys. Atrodytų, abu tėvai galėtų rūpintis vaiku: ir vienas, ir kitas gali taip pat sėkmingai keisti vystyklus. Tačiau kai kalbame apie vyro dekretines atostogas, tai daugeliui kelia juoką arba nesupratimą. Ši nuostaba rodo tam tikras labai giliai mumyse įsišaknijusias nuostatas, kurios verčia moteris ir vyrus elgtis tik tam tikru, tradiciniu būdu, kuris gali prieštarauti tam, kas reikalinga ir prasminga šiuolaikiniame pasaulyje. Tai pasakytina ir apie patį vaikų auklėjimą. Pasąmonėje esančios nuostatos, net mums patiems nepastebint, verčia mus elgtis stereotipiškai, nors ir galvojame, kad esame jas jau įveikę. Taip jau yra, kad su vaikais, bent jau pirmaisiais jų gyvenimo metais, daugiau laiko praleidžia mamos. Mama rengia, prausia, t.y. tenkina jų elementariausius poreikius. Tėvui, mažiau įtrauktam į vaiko kasdienybę, lieka “dėkingesnis” vaidmuo: žaidimai, pokalbiai, pramogos. Tačiau tai yra tradicinis ir supaprastintas modelis. Realiai tėvai ne prasčiau už mamas sugeba rūpintis vaikais. Tad nors vyrai dekretinių atostogų išeina rečiau, tai nereiškia, kad nėra šeimų, kuriose didesnę laiko dalį vaiką prižiūri tėvas. Griežtos nuostatos, kaip turi elgtis vyras ir kaip moteris, kokia turi būti šeima, dažniausiai atkeliauja iš praeities ir neatspindi to, kokie mes sąmoningai norėtume būti, o kartais yra tiesiog priešingos mūsų norams. Pavyzdžiui, populiari visuomenėje stabilios šeimos ir tėvo, šeimos galvos, vizija, šeimos, kurioje vyrauja disciplina, tvarka, besąlygiškas vaikų paklusnumas ir pagarba vyresniems, atkeliauja iš patriarchalinės feodalinio laikotarpio šeimos, bet vargu ar daug kas sąmoningai norėtų tokioje šeimoje gyventi. Ne visos praeities tradicijos, kad ir kokios jos būtų, derinasi su dabartiniu dinamišku gyvenimu, su žmonių noru gyventi laisvą ir unikalų gyvenimą. Šiuolaikinis žmogus vadovaujasi ne tik stereotipais, bet sąmoningai pasirenka, kokios šeimos jis nori (ir ar nori), ką jis toje šeimoje veiks, už ką jis prisiims atsakomybę.

Skirtumai ir konfliktai

Realūs ar menami vyrų ir moterų skirtumai dažnai yra panaudojami kaip ginklai: pvz., virtuvėje susėda draugės ir šneka: “Tie vyrai šiokie ir anokie”. Ta kalba lyg abstrakti, bet aišku, kad kiekviena kalba apie vyrą arba bičiulį. Šalia sėdintys vyrai girdi tai ir pradeda šnekėtis apie moteris. Taip po truputį mezgasi lyčių karas. Žmonės, užuot mylėję vienas kitą, džiaugiasi lyčių skirtumais, pradeda nebesutarti dėl jų galvose tūnančių lytinių stereotipų. Kai vyras ir moteris gerai sutaria, jie labai greitai randa, kuo jie skiriasi vienas nuo kito, ir išmoksta džiaugtis tuo arba apeiti galimas konflikto sritis.
Vyrų ir moterų skirtumai bendravimą daro įvairiapusiškesnį, leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę. Psichologinės žinios ir geranoriškumas taip pat gali nemažai padėti. Kiekvienas iš mūsų bendraujame, gyvename, mylime. Svarbu tą konkretų žmogų matyti, girdėti, suprasti, priimti tokį, koks jis yra. Populiaru ieškoti lyčių skirtumų ir jais aiškinti asmeninę nedarną. Tokiu būdu dažnai dangstomasi ir bėgama nuo būtinybės išsiaiškinti santykius su artimiausiu draugu, atrasti tokį bendravimo būdą, kuris būtų priimtinas ir vyrui, ir moteriai. Ir nesvarbu, ar kalbame apie buitinius darbus, ar apie vaikų auklėjimą.

Parengė
Laura KAMINSKAITĖ

Moterys negali susitaikyti su žlungančiais santykiais, o vyrai blaškosi dėl nepasiekiamų moterų, sako psichologė Nando Pelusi: „Po metų draugystės viena klientė turėjo pripažinti faktus: „Tiek laiko ir energijos skyriau šiam vyrui... Negaliu patikėti, kad man nepavyko“. Ji prisipažino, kad jai net nepatiko tas vaikinas, kuris nuolat ją laikė per atstumą ir kalbėjo apie savo nesugebėjimą įsipareigoti. Tiesiog ji visą laiką juto poreikį ir užsispyrimą sutvarkyti santykius bet kokia kaina“. Kitas klientas negalėjo suprasti, kodėl moteris, kuriai jis asistavo iš visų jėgų, neatsakė į jausmus. Jis nesiliovė galvoti, kodėl jam nepavyko".

Anot N. Pelusi, dauguma mūsų vienaip ar kitaip esame patekę į panašias situacijas. Tačiau apie kiekvieną jų teko girdėti taip dažnai, kad išvada neišvengiama.

Moterys ir vyrai turi skirtingų poreikių. Vyrai kankinasi prieš užmegzdami santykius, moterys – po to, kai susiranda partnerį. Vyrai ir moterys vienodai desperatiškai siekia meilės garantijos, bet ši desperacija, galima sakyti, kyla skirtinguose santykių etapuose, rašoma „Psychology Today“. Mačiau, kaip poreikis kyla net tada, kai vyrams ir moterims ne itin rūpi tas žmogus, dėl kurio tas poreikis atsiranda. Be to, kančia, susijusi su meilės poreikiu, paradoksaliai priverčia kai kuriuos žmones apsieiti be meilės – jiems tai tiesiog per daug skausminga.

Mintis, kad mes gyvename dėl meilės, yra tokia pat sena kaip literatūra. Tačiau įrašas mūsų genetiniame pergamente yra dar senesnis, ir tas algoritmas teigia: „Būkite vaisingi ir dauginkitės – ir dėkite pastangas išlaikyti savo partnerį“.

Kaip kyla širdies skausmas

Nesąmoningi vyrų ir moterų reprodukciniai motyvai skirtingi. Įprastuose santykiuose moterys daugiau nei vyrai nori žinoti, kurlink krypsta jų santykiai ir nerimauja dėl jų ilgalaikiškumo, nes moterys į santykius kur kas daugiau investuoja reprodukcine prasme.

Moterims gali ilgiau užtrukti pasinerti į santykius emociškai, bet kai tai įvyksta, jos pameta galvą.

Moteriškas budrumas yra pastebimas kaip moterų tendencija išbandyti savo partnerį santykių pradžioje – elgiantis droviai arba tiesiog būnant atsargiai – bet įsipareigojusios jos ima rūpintis pernelyg daug. Vyrai, priešingai, paprastai pradeda maksimaliai emociškai investuodami į santykius, nes jie daug gauna iš santykių užmezgimo iškart. Dvidešimt minučių malonumo nepalyginama su metais auginant vaikus. Vyro reiklumas kyla iš meilės iš pirmo žvilgsnio.

Vyrai daug labiau kankinasi, kaip gauti moterį, nei kaip paskui ją išlaikyti.

Kuo mažiau vyras žino apie moterį, tuo žavesnė ji jam iš pradžių – ir tuo labiau jis nori su ja bendrauti. Taip yra todėl, kad vyrai svajoja apie idealią moterį, tą, kuri skatina juos leistis į paieškas.

„Vyriškas moterų idealizavimas sušvelnina flirto procesą“, - sako Davidas Geary, „Male, Female: The Evolution of Human Sex Differences“ autorius ir Misūrio universiteto psichologijos profesorius.

Kai kalbama apie ilgalaikių santykių ieškojimą, vyrai pameta galvas dėl moterų, kurios jiems sunkiai pasiekiamos – dėl puikaus laimikio: geriausios jo genų perteikėjos. Jie persekioja moterį negailėdami nei laiko, nei energijos ir visaip stengiasi parodyti moteriai, kad jiems rūpi „ne tik seksas“.

Reikalai pakrypsta blogąja linkme, kai vyras įtaria, jog santykiai niekur neveda, bet negali sustoti. Toks elgesys gali atsipirkti, bet su didelėmis emocinėmis sąnaudomis. Ironiška, bet toks elgesys kaip tik ir pakiša vyrams koją, nes moterys paprastai praranda susidomėjimą vyrais, kurie elgiasi daugiau kaip liokajai, nei kaip džentelmenai.

Liguisto poreikio mygtukas

Racionaliai mes galime suprasti, kad mums nereikia būtent to žmogaus, bet sunku ginčytis su prigimtimi, kuri kužda priešingai. Racionalumas – ribotas dalykas, kai kalbama apie aistrų galią, o seksualinė trauka – gilesnė nei beaistrės analizės.

Perdėtas poreikis kyla iš aistros paaštrėjimo kritišku santykių momentu arba jų siekiant. Mūsų emocijos tiesiog leidžiasi siekti tikslo. Mes sau pasakome: „Man reikia, kad ji mane pamiltų, ir negaliu pasiduoti“.

Šis jausmas įsijungia, kai nesame tikri, ar galime ką nors pasiekti, bet tikime (arba įsivaizduojame), jog turime galimybę. Vidutinis vyras netrokšta gauti pasaulinio garso supermodelio, nors ir ji galėtų būti puiki jo genų perteikėja – jis žino, kad neturi šansų. Vyrų poreikis turėti kažką kyla tik tada, kai jie mano, kad kažkas yra pasiekiamas.

Geismas ir poreikis – ne tas pats; galite geisti ko nors visa širdimi, tačiau tai nebus liguistas poreikis. Galite trokšti ko nors aistringai, bet nepaversti to absoliučia būtinybe.

Aistra sako: „Norėčiau, kad tai pavyktų, nes man tikrai patinka šis žmogus ir aš jį myliu –viliuosi, mes puikiai sutarsime“.

Poreikis sako: „Šie santykiai turi pavykti, arba esu nevykėlis ir būsiu vienišas amžinai“.

Vyrai ir moterys gali siekti netinkamų partnerių, nes jų tikslai nebūtinai turi sutapti su genų tikslais. Vis dėlto kadangi paveldėjome ir smegenis, galime mąstyti ir apie kitus tikslus – suformuotus evoliucijos, bet jos nenulemtus. Kai atsikratote liguisto poreikio, netampate abejingu, priešingai – aistringesniu; juntate aistrą ir ryšį be desperacijos.

Meilės veiksmas suteikia mums pasitenkinimo jausmą. Gauti meilę malonu – bet tai nėra būtinybė. Mėgaukitės savo siekiais, bet atsisakykite tikėti, kad be to ypatingo žmogaus negalite būti laimingi. Mes labai klaidingai sprendžiame apie tai, kas padarys mus laimingus. – dr. Nando Pelusi.

Kaip neįpulti į liguisto poreikio pinkles

Atmintinė vyrams

Suvokite savo norą siekti idealizuotos moters, gal netgi buvusiosios (vėl idealizuotos, praėjus kuriam laikui). Vyrams reikia kažką gauti, kažko siekti. Jūs fantazuojate apie idealią moterį. Tai puiku. Bet jei norite ištrūkti iš nuolatinių nusiminimų karuselės, priminkite sau, kad jūsų genetinis palikimas – apkvailinti save prieš įsitraukiant į santykius ir paskui atsitraukti nukėlus moterį nuo pjedestalo.

Dantė visą gyvenimą svajojo apie Beatričę – bet taip jos nė nepabučiavo. Taip gimsta puiki poezija, bet ne puikūs santykiai.

Žodis moterims

Suvokite savo polinkį tikėti, kad jums reikia bet kokia kaina išsaugoti santykius. Tai sunkus kelias – ir jis retai pavyksta. Užmezgusios santykius moterys labai emociškai įsipareigoja: tai reiškia, kad nepageidaujamas liguistas poreikis jums gali kilti jau esant santykiuose.

Jums reikia atsisakyti minties, kad reikia išsaugoti net itin sudėtingus santykius.

www.senberniai.com