Bet šie klausimai dar būna bendri, nekonkretūs. Pavyzdžiui, vaikas žiūrint filmą gali pamatyti meilės sceną ir paklausti: „Ką jie ten daro?“ Į tokį klausimą pakanka atsakyti: „Jie vienas kitą myli“. Labai tikėtina, kad po kiek laiko bus išvystyta tema „vaikai atsiranda dėl to, kad suaugusieji štai taip vienas kitą myli“.

Neretai gatvėje ar per televizorių vaikas mato besiporuojančius gyvūnus ir užduoda klausimų. Į tokius klausimus dera atsakyti paprastai, nesiveliant į smulkmenas, kad nuo tokio užsiėmimo jiems atsiranda vaikų. Mažų. Pas mamas pilvuose. Vėliau jie paauga ir išlenda laukan. Gyvūnams šis užsiėmimas vadinamas poravimusi, žmonėms – meilė arba seksas. Šiame etape vaikas tiesiog susieja štai tokį bendrą pukšėjimą su palikuonių atsiradimu, daugeliu atvejų vaikams dar neįdomu ir nesvarbu kaip tai vyksta techniškai.

4-5 metų vaikui visiškai tinkamas paaiškinimas apie tai, kad mažas žmogutis gyvena ir auga mamos pilve, o kai jis pakankamai užauga, mama važiuoja į ligoninę, kur vaikas išimamas iš jos pilvo, nuprausiamas, aprengiamas ir atiduodamas mamai. Dažniausiai tokio amžiaus vaikams nelabai įdomu, kokiu būdu vaikas į tą pilvą patenka. Bet jei panašių klausimų visgi kyla, tuomet atsakymas gali atrodyti maždaug taip: "Tėvelis mamytei perdavė sėklytę, mama ją prarijo ir po kiek laiko mamos pilve iš tos sėklytės išaugo vaikelis".

Į klausimą „O kaip vaikai atsiranda?“ galima atsakyti: „Pas mamą pilvo apačioje yra speciali anga ir per ją padedant gydytojams vaikas išlenda į lauką“.

„Noriu pažiūrėti“, - sakys vaikas.
„O tai neįmanoma. Visų žmonių kūnuose yra ypatingų vietų, kurių niekam negalima rodyti“, - atsakykite. Tuo pačiu galima paklausti, ar vaikas žino, kokios tai vietos.

Kitas klausimas: o kaip vaikas patenka į mamos pilvą? Apie tai dažniausiai klausia kiek vyresni vaikai. Atsakymas: „Mamos pilve atsiranda sėklytė, iš kurios išauga mažylis. Kai mama miega kartu su tėčiu, jie stipriai apsikabina ir sėklytė iš tėvelio pereina mamytei“.

Kai vaikas klausia: „O kaip gi aš patekau į pilvą?“ geriausiai atsakyti: „Mes su tėveliu labai mylėjome vienas kitą, susituokėme ir panorėjome turėti vaikelį. Tai tu ir atsiradai“. Ir kuo daugiau teigiamų emocijų.

Sūnelis dievina televizijos reportažus apie gyvūnus, dinozaurus, vabzdžius? Dažnai tokiose laidose rodomi siužetai apie poravimąsi – iš filmų vaikai tokį žodį greičiausiai ir sužino.

Kartą grįžtant namo teko džiaugsmas iš arti stebėti kaip katinas iš pradžių užvijo katę į medį, vėliau ją parvarė žemyn, pasigavo už sprando ir pradėjo atlikinėti savo patinišką pareigą. Sūnelis nusprendė gelbėti „vargšę katytę“ ir pradėjo raudoti, kai katinas labai priešiškai sušnypštė... Tučtuojau jam paaiškinau, kad katinai taip poruojasi. Taip, kaip filme. O grįžęs namo vaikas susijaudinęs pranešė močiutei: „Mes matėme BESIPORUOJANČIAS KATES!!!“ Močiutė tik išsižiojo ir užsičiaupė. Vakarop pribrendo klausimas: „O kai poruojasi žmonės? Jie irgi taip pešasi ir rėkia?“. Teko vaiką įtikinti, kad taip nėra ir nubrėžti ribą tarp neprotingų gyvūnų ir išmintingų žmonių.

Dialogą galima vystyti maždaug taip:

- Ką ten daro tie du juokingi šuniukai?
- Pas juos taip atsiranda vaikai: dabar pas šuniuką-mamytę pilve atsiranda mažyyyyyyčiai šuneliai, kurie paskui pilve ir paaugs.
- Vadinasi, dabar jungiasi šuniuko-mamytės ir šuniuko-tėvelio ląstelės?
- Būtent. Gyvūnams tai vadinama poravimusi: matai, jie juk du, pora – jie susiporavo, susijungė ir jų ląstelės.
- Ir žmonės taip daro? Ir jūs su tėčiu taip darėte?
- Pas žmones tai vyksta šiek tiek kitaip. Juk žmonės nuo gyvūnų skiriasi. Bet taip, žmonės taip pat susijungia, kad pas juos atsirastų vaikas. Tėvelis juk turi kažkokiu būdu mamytei perduoti savo ląstelę, kad ji susijungtų su mamytės ląstele. Tik žmonės tai vadinama „mylėjimusi“ arba „seksu“.

Nors, žinoma, toks pokalbis labai mažai tikėtinas – dažniausiai jis vyksta dviem-trim pakopomis, tarp kurių būna kelių dienų ar net mėnesių pertraukos.

Be abejo, vaikas neapdraustas nuo to, kad apie gandrą jam papasakos močiutė ar kiti vyresni giminaičiai. Todėl galite vaikui iš anksto pranešti, kad apie vaikų atsiradimą prikurta daug pasakų. Kaip tik dėl to, kad vaikų atsiradimas – iš tiesų stebuklas tėvų gyvenime. Yra pasakų, kad vaikus atneša gandrai, kad juos randa tarp gražių gėlių (iš šios legendos kilo idėja ir apie tuos pačius kopūstus)... Iš tikrųjų vaikus gimdo mamos (arba vėlgi, vaikai atsiranda iš pilvo). Beje, daugelis mažylių, sužinoję, kad jų jokie gandrai nenešė, su palengvėjimu atsidūsta: „Na ir gerai, nes aš jau maniau, kad nesu jūsų vaikas...“

Vaikams patinka tai, kad jie yra sukurti jų pačių tėvų ir yra patys artimiausi tėvų giminės (nes vaikai, kai jiems stinga švelnumo, nejaučia pakankamos tėvų meilės sau), o ne tarpdury pamesti kažkokių gandrų.

Jei vaikas pradeda kiekvienam sutiktam pasakoti apie savo naujas žinias ir verčia jus raudonuoti, pakalbėkite su mažyliu apie tai, kad suaugusieji gyvena pagal taisykles ir tokiomis temomis bendrauja tik su artimiausiais žmonėmis. Tai visuomenėje nepriimtina lygiai taip pat, kaip ir nosies krapštymas – geriau visiems matant to nedaryti.

O jei mažylis teškia klausimą apie klitorį ir orgazmą, tai, be abejo, bus būtina pagalba iš šalies. Iš pradžių geriau būtų patikslinti, dėl ko jis tokius klausimus užduoda, kad nebūtų kaip anekdote, kur mergaitė paklausė mamos, kas yra abortas. O paklausus, iš kur ji apie tai sužinojo, mažylė pareiškė, kad per televizorių girdėjo sakant kaip „bangos dūžta į bortą“.

Jei vaikas atsako, kad apie tai girdėjo per televizorių arba kad kieme draugai papasakojo ir kalbama tikrai apie klitorį, orgazmą ir kitus panašius dalykus, tai geriau papasakoti tiesą nei vaiko švietimą palikti kiemo draugams.

Vaikai dažnai pastebi erotines scenas įvairiausiuose filmuose, todėl užduoda klausimus apie tai, ką ten teta su dėde veikia. Ir čia mažasis vaikas, kuris turėjo progos stebėti savo tėvus jų švelnumo akimirką, gali pasitenkinti atsakymu: „Jie myli vienas kitą“.