Mamos „darbas“ vyksta visą parą. Tiksliau, buvusi moteris kažkur išnyksta, ir lieka tik mama – visa ko darytoja, glostytoja, guodėja, maitintoja, pasakų sekėja, vaikiškų ligų žinotoja, masažų darytoja, dantų užkalbinėjimo ir raištelių rišimo meistrė.

Kažkada daug sirgau, o vėliau labai džiaugiausi, kad ligos pasitraukė ir galiu nekliudoma planuoti visas savo dienas. Vaikai pakeitė ir tai. Visos mamos žino, mažyliai serga dažnai ir netikėtai. Tad tenka atidėti bet kokius planus ir šluostyti nosytes, lūpdažiui atidėtus pinigus išleisti vaistukams ir sūreliams, kurių mažasis ligonis labai labai nori, ir daug laiko praleisti tarp keturių sienų.

Mes, mamos, dažnai „trukdom“ aplinkiniams. Mūsų automobiliai dažnai statomi „ne vietoje“, kai su mažesniu ant ranku, ir didesniu priešaky (pastarąjį valdyti tenka mitriais kojų judesiais, užbėgimais jam už akių ir, žinoma, negirdimomis komandomis) lapnojame link poliklinikos, mokyklėlės ar prekybos centro. Žmonės piktinasi, kai kasininkė prekybos centre liepia praleisti mamą su vežimėliu, juk ji – atostogose (suprask, - motinystės), o mes į darbą vėluojame!

Ir štai, apkaltintos „Sodros“ žlugimu, žurnalų mokomos, kaip nuo ryto iki vakaro šokinėjant apie pyplį dar spėti atlikti Pilateso ar dar kokius pratimus, iš televizijos ekranų protinamos negimdyti, nes valstybei per sunku išlaikyti savo piliečius, o vyrams per sunku būti atsakingais ir šeimą išlaikančiais tėvais, mamos griebiasi net psichologinių knygų, idant įsitikintų, kad motinystė – yra svarbu. Savaime. Kad tai yra doras ir moters prigimtyje užkoduotas gyvenimo tarpsnis.

Taip, tuo metu ji nesėdi ofise, tačiau patikėkite, tikrai neatostogauja... Auginti vaiką tampa baisu ir nepatogu, nes jei esi reprodukcinio amžiaus, galimi darbdaviai neretai renkasi kitą kandidatą, - kam reikalinga moteris, kuri greičiausiai po metų kitų išeis gimdyti ir auginti vaiko? Taigi, motinystė šiais laikais dažnai žymima minuso ženklu. Nelankančios madingų vakarėlių ir nesekančios politikos vingių mamos iškrenta iš lekiančios ir skubančios daryti karjerą visuomenės.

Pasak psichologės, didelę įtaką tokiam visuomenės mąstymui daro vartotojiškumas. Manoma, kad rezultatas būtinai yra daiktas. Arba pinigai. Laimė – yra turėjimas. Visuomenės prioritetams motinystė trukdo, nes ji neneša pelno, nei žmogui, nei įmonei. Tokią visuomenės psichinę būklę psichologai vadina depresine. Žmonės tiek neužtikrinti dėl rytojaus, kad puola tuos, kuriems yra „geriau“. „Man yra taip blogai“, - mąsto toks žmogelis, - „o štai mamoms nereikia į darbą, ir dar valstybė joms tūkstančius moka“.

Daiva Balčiūnienė© Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centrasVilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė sako dažnai iš konsultuotis atėjusių tėvų girdinti, neva, - „pamanyk, pagimdė! Gi visos pagimdo. Kas čia tokio?“. Tuo tarpu kiekvienai moteriai jos gimdymas, jos virsmas mama yra ypatingas, ir taip norisi, kad šį stebuklą vertintų ir aplinkiniai... O aplinkiniai labiau mėgsta klijuoti etiketes. Beje, neaišku, kurią rizikuoji užsitarnauti, mat jei ilgiau augini vaikus - tampi „višta perekšle“, „subobėji“. O jei, palikusi vos gimusį vaikelį, išstriksėsi į ofisą, sulauksi kitų epitetų:“ niekšelė“, „motina gegutė“ ir t.t.

Žinoma, dažniausiai moteris pati renkasi – tapti mama, ar ne. Vienoms patinka dirbti, kitoms – auginti vaikus. Abiem atvejais - tai darbas. Juk neabejojame, kad mokančios kitų vaikus dirba, tad kodėl auklėjančios savąjį vadinamos atostogaujančiomis?

Psichoterapeutė D. Balčiūnienė pabrėžia, kad mamos savijauta smarkiai priklauso nuo to, kaip jos veiklą vertina vyras. Jei tėčio nuomone, mama privalo augindama vaiką, „apšokinėti“ ne tik namus, bet ir jį, o gal dar ir papildomą litą namo parnešti, moteris ima jausti vidinį nerimą. Kaip gi kitaip – ji juk nieko nespėja. Kartais ji net nežino, ką dar reikėtų spėti, tačiau aplinkos lūkesčiai tokie dideli, kad juos lengva supainioti su savais norais ir pasijusti nevykėle.

Ypač nelengva būna pirmakartėms mamytėms – mat kone didžiausią stresą patiriame dėl neapibrėžtumo, o tokios mamos gyvenime jų apstu: ar teisingai maitinu? Ar gerai rengiu? Ar tinkamai gydau? Juo labiau, anksčiau aiškiai žinojusi, kiek ir kada gali skirti laiko sau, mama pirmuosius kūdikio metus šio laiko dažnai netenka. Jei neskiriame laiko sau – rizikuojame paprasčiausiai „perdegti“.

Kodėl motinystė labiau siejama su atostogomis, nei su darbu? Paprasta, - juk ši veikla neturi jokių apčiuopiamų rezultatų, teigia D. Balčiūnienė. Kepėjas savo darbą matuoja iškeptų bandelių skoniu ir kiekiu, statybininkas – namo aukštais, žemdirbys – derliumi. Savo nenormuotų darbų mamos niekuomet negali parodyti, tad visą dieną plušusios, dažnai nesulaukia jokio pagyrimo, nes jokio šio darbo „rezultato“ nematyti.

Nemanykite, kad skatinu mamas paskęsti mišinėliuose ir neprižiūrėti namų. Tik ir mamoms derėtų prisiminti, kad auginti vaikelį, darbas – gražiausia šio žodžio prasme. Ypač gerai tai supranta poros, kurioms susilaukti vaikučio nelemta. Būti mama yra stebuklas, o motinystė – tam tikras, labai prasmingas gyvenimo etapas. Vadinasi, kiek šis darbas bus sunkus, priklauso ir nuo pačios mamos.

Kuo moteris džiaugsmingesnė, ramesnė, kuo geriau suvokia savo prasmę, tuo auginti vaikus jai yra lengviau. Mat visus su motinyste susijusius darbus ji atlieka be didelio spaudimo sau. Tiesiog todėl, kad ji to nori, ir jai tai patinka.

Kartais knygų prisiskaičiusios mamos persistengia, bandydamos „atitikti“ aprašytąsias tiesas. Atsipalaiduokite, - nėra jokių šimtaprocentinių taisyklių. Tik jūs ir jūsų kūdikis. Pajuskite, kokią didelę misiją jūs atliekate. Kokie laimės klodai slypi mažylyje – tose mažytėse pėdutėse, šiltuose kumščiukuose, trupiniuotose burnytėse ir mažose širdelėse lengvai telpančioje didžiulėje meilėje.

www.delfi.lt