Tad pasvarstykime, kaip kalbėtis su vaiku, kad jis nesijaustų blogai dėl to, jog negali turėti to, ką turi jo bendraklasiai.

Ikimokyklinukas: taisykles diktuoja mama

Akivaizdu, kad 4–5 metų vaikui pinigai – abstrakti sąvoka. Jis kol kas dar nemoka mamos ir tėčio atlyginimų paversti konkrečiais daiktais. Jo vertybių hierarchija kita: žaislinis autodromas svarbesnis nei nauji batai. Jis nesupranta, kodėl tenka mokėti už tai, kas yra nematoma (pavyzdžiui, už pokalbius telefonu).

„Aš nenuperku tau, nes…“. Venkite abstraktaus paaiškinimo: „Mama neturi pinigų.“ Kaip gi neturi, kai bankomatas davė krūvelę banknotų, už kuriuos galima nusipirkti šimtą mašinyčių?! Tačiau mama išleido pinigus šampūnui ir pėdkelnėms… Mažyliui tai – tarsi ženklas, kad jis yra apgaudinėjamas!

Todėl jeigu negalite ar nenorite nupirkti vaikui žaisliuko, kurio jis prašo, pasakykite: „Palaukime ypatingos progos.“ Laimingos veido išraiškos nesitikėkite, tačiau mažylis bent jau neįtarinės, kad yra apgaudinėjamas. Jeigu sunki finansinė padėtis užsitęsia, įtikinkite vaiką, kad tai – išties laikina. Parodykite jam vaikišką kalendoriuką ir paaiškinkite: „Dar savaitė iki algos, o tuomet gausime pinigų ir eisime valgyti ledų.“

Kas padeda? Mokykite vaiką susigaudyti piniginiuose klausimuose. Skaitykite knygas, kuriose pasakojama apie pirkinius. Idealiai tinka teminiai žaidimai, tarkime, „parduotuvė“ ar „paštas“.

Yra ir pranašumų! Atsisakę nupirkti vaikui naują žaisliuką, jo pasaulyje įvedate tvarką – lygiai tokį patį vaidmenį atlieka kasdieniai ritualai ir nusistovėjusios elgesio taisyklės. Be to, neišpildytas troškimas ugdo vaizduotę. Mažylis, išėjęs iš parduotuvės be naujo žaislinio garažo, iš pradžių bus įsižeidęs ir pasipūtęs, tačiau grįžęs namo pats pasistatys dar geresnį garažą – iš knygų ar žaislinių trinkelių.

Mokyklinukas: taupumo pamokos

Mūsų laikais vaikai lygina savo pasaulį (ypač tėvus ir namus) su tuo, kurį žino iš draugų pasakojimų. Tad turite suprasti, kad vieną kartą išgirsite: „Kiti gyvena geriau“ arba „O jo tėvams pinigų negaila“.

Kategoriškas dešimtmetis ne kartą sukritikuos jūsų gyvenimo kriterijus, pavyzdžiui, sakydamas: „Jeigu turėtum savo parduotuvę kaip Gedimino mama, o ne dirbtum mokykloje, aš jau seniai turėčiau savo kompiuterį.“ Arba kamantinės, kodėl Stasaičiai nedirba, bet turi naują automobilį, o jo tėtis aria be atokvėpio, tačiau važinėja su kažkokia griuvena.

Ką gi, tokiose situacijose pasistenkite vaikui paaiškinti, kad kiekviena šeima turi savo biudžetą, o tuščia piniginė – dar ne pasaulio pabaiga.

„Aš nenuperku tau, nes…“. Pirmaklasis, kuris savarankiškai nusiperka šokoladuką, o paskui suskaičiuoja grąžą, jau yra išmokęs paprastas taisykles, kad išleisti galima tik tiek, kiek turi. Tad pasikalbėkite su juo ir apie šeimos biudžetą, paaiškinkite, kad pinigai ant medžių neauga. Galite pateikti paprastą pavyzdį. Jums prireiks apskrito pyrago (galite jį nulipdyti iš plastilino) – jis simbolizuos šeimos biudžetą.

Tuomet kartu su vaiku atpjaukite kelis gabalėlius ir įsmeikite į juos dantų krapštukus, ant kurių priklijuotos popierinės vėliavėlės su užrašais, pavyzdžiui, „Mokesčiai už butą“, „Maistas“, „Vaistai močiutei“. Pyrago gabalėliai gali būti įvairaus dydžio. Paskui vaikui bus lengviau suprasti, ką reiškia mamos žodžiai „nėra pinigų“. O jeigu jis svajoja apie konkretų pirkinį, pagalvokite kartu, nuo kurios pyrago dalies būtų galima atgnybti kąsnelį, kad užtektų žaisliukui ar naujam kompiuteriniam žaidimui.

Kas padeda? Stalo žaidimai. Pavyzdžiui, „Monopolis“ – geras būdas išmokyti vaiką susigaudyti finansuose. Pagalvokite ir apie tai, kiek kišenpinigių – tegul ir nedaug – galėtumėte skirti vaikui. Reguliarus „atlyginimas“ suteiks jam galimybę išmokti paskirstyti pinigus.

Tačiau jeigu jau tam pasiryžote, atminkite, kad pinigų davimas vaikui neturi būti apsunkinamas papildomomis sąlygomis. Kitaip tariant, neatimkite iš vaiko kišenpinigių dėl blogų pažymių ar kokių nors kitų priežasčių. Aptardami dukters ar sūnaus išlaidas, apsiribokite patarimais ir komentarais. Jeigu vaikas viską išleido ir jam neužtenka kinui, nepridėkite savo lėšų.

Yra ir pranašumų! Jeigu bet kokia kaina stengiatės apsaugoti vaiką nuo nemalonumų ir nusivylimų, atimate iš jo galimybę išmokti nugalėti stresą. Atsisakydami nupirkti vaikui kokį nors daiktą, jūs kartu mokote, kaip reikia pasakyti „ne“ (išmintingai, ryžtingai, tačiau mandagiai) ir rasti argumentų „už“ ir „prieš“.

Paauglys: leiskite priimti sprendimus

Jeigu jūsų vaikas jau beveik suaugęs, jums turbūt gerai pažįstami jo didėjantys poreikiai: brangus madingas telefonas, nauja kuprinė, be kurios „gėda pasirodyti mokykloje“, spartusis internetas, vasarą – įdomi išvyka į stovyklą. Kiekvieną dieną gali atsirasti vis naujų reikalavimų, ir visi jie – „gyvybiškai svarbūs“.

Tokioje situacijoje neverta pasimesti. Juk su tuo teko susidurti beveik kiekvienai mamai. Ir tai nereiškia, kad jūsų vaikas – išlepintas ar padykęs. Jo sprendimams dabar didelę įtaką daro draugai – todėl ir poreikiai tokie dideli. Kaip tik todėl jis su tokiu užsidegimu, kartais net kategoriškai pareiškia, kad jam reikia pinigų.

„Aš nenuperku tau, nes…“. Pasistenkite nepaklusti paaugliškoms emocijoms, net jeigu širdis plyšta vien pažvelgus į nusiminusią dukrą ar puolusį į neviltį sūnų. Tačiau ir neignoruokite savo vaiko reikmių, nykiai tvirtindami: „Aš turiu svarbesnių problemų nei tavo kaprizai.“ Susėskite kartu ir išrinkite iš pirkinių, kurių nori paauglys, sąrašo tuos daiktus, kurie, jo nuomone, yra būtini. Tegul sūnus ar dukra nurodo tuos daiktus, kuriuos norėtų gauti greitai, ir tuos, kurie dar gali palaukti. Būtinai nuspręskite, kokią sumą galite skirti paauglio reikmėms. O jeigu kol kas nieko negalite nupirkti, susitarkite, kada galėsite grįžti prie šio klausimo.

Kas padeda? Apie pinigų trūkumą kalbėkite tiesiai šviesiai, tačiau be tragiškos išraiškos veide ir liūdesio. Geriau akcentuokite, kad reikalai greitai vėl pagerės, ir pagrįskite savo teiginius protingomis išvadomis: „Praėjusių metų vasaris irgi buvo sunkus – visada tokiu metų laiku turime daugiau išlaidų“ ar „Po mėnesio sumokėsime paskutinę įmoką už automobilį, tad turėsime gerokai daugiau pinigų“. Tai turėtų padėti.

Šiuo metu pakanka penkioms minutėms įsijungti televizorių, kad kelis kartus išgirstumėte žodžius „krizė“, „nedarbas“. Optimizmo visa tai, žinoma, nesuteikia, tačiau tampa nebloga prielaida svarbiems pokalbiams apie finansus. Tačiau savo beveik suaugusio vaiko sąmonėje jokiu būdu nepasėkite netikrumo ir baimės jausmo dėl rytdienos: paaugliai ir taip turi pakankamai problemų.

Yra ir pranašumų! Nepriklausomas ir savarankiškas paauglys šeimos finansų krizės akivaizdoje su didesniu noru pradės ieškoti galimybės užsidirbti. Ir puiku! Leiskite jam taip elgtis, kad ir kaip jums knieti pradžiuginti jį brangiu pirkiniu, paaukojus savo interesus arba apkarpius visos šeimos poreikius.

Užsidirbti pinigų savo triūsu vaikui yra malonumas, tam tikra prasme net žaidimas. Jis ne tik pradės labiau gerbti jūsų darbą, bet ir greičiau išmoks planuoti išlaidas bei taupyti. Be to, daiktai, nors ir kuklūs, tačiau pirkti už savo prakaitu uždirbtus pinigus, pradžiugins vaiką labiau nei brangūs pirkiniai, už kuriuos mokėjo tėvai.