Lopšinės susideda iš trijų komponentų: žodžių, melodijos ir veiksmų. Pirminis lopšinių tekstas, ko gero, apsiribojo lopšio supimo taktu dainuojamais migdančiais garsais a-a-a-a! Vėliau buvo pridedami kūdikį apibūdinantys žodžiai: „A-aa-aa mažutį, aa, aa, aa gerutį" ir pan. Arba “Liūli-liūli mažutį, liūli-liūli gerutį”. Tolesnis tekstas priklausė nuo motinos ar kito kūdikį supančio asmens kūrybingumo. Apskritai lopšinės buvo bei dabar dainuojamos pagal lopšio supimo ritmą, jos kūdikį turėtų migdyti ir raminti. Dainuodama lopšinę, motina išlieja savo jausmus kūdikiui, kreipiasi į jį pačiais švelniausiais ir meiliausiais žodžiais.

Manoma, kad lopšinės - tai pirmosios dvasinio ugdymo pamokos mažyliui. Nes maždaug nuo 20 savaitės (penktąjį vystymosi mėnesį) vaisiui susiformuoja klausos organai, kuriais jis sugeba atpažinti aplinkos garsus. Anot mokslininko ir ankstyvojo muzikinio ugdymo Rusijoje pradininko S. Lazarevo, vaisius įsčiose pirmiausia pradeda jausti fiziologinius motinos organizmo garsus – pavyzdžiui, motinos širdies plakimas prilygsta arti pravažiuojančio traukinio dundėjimui. Akivaizdu, kad vaisius ne tik girdi, bet ir vibracijomis suvokia motinos (o vėliau - ir tėvo ar kitų artimųjų) balsą. Tad dainuoti lopšines yra tikslinga nuo pirmųjų kūdikio laukimo savaičių.

Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.
Žinoma, lopšinės tinka ne tik vaikams užmigdyti, jos puikiai tinka ir suaugusiems ar, sakykim, jau išaugusiems iš vaikų.