Sovietizacijos žala lietuvių mentalitetui
Autorius: Lukas Deksnys Praėjusį savaitgalį (spalio 24-25 dienomis) nemaža dalis Visuomeninio jaunimo klubo (VJK) narių dalyvavo Trakų rajone vykusioje Jaunimo rudens akademijoje, kurioje vyko nenutrūkstamas paskaitų ir diskusijų ciklas tema „Politika ir moralė“. Akademija gražų rudenišką šeštadienio rytą prasidėjo nuo švietimo ir mokslo viceministrės Nerijos Putinaitės paskaitos „Homo sovieticus vulgaris: paplitimo arealas ir populiacijos raida Lietuvoje“.
Ji pradėjo pristatydama savo knygą „Nenutrūkusi styga“, kurioje stengiamasi priminti ir paaiškinti, kaip sovietinis mentalitetas atrodė netolimoje praeityje ir kaip jis pasireiškia šiandien. Jos tikslas skatinti aktyviai diskutuoti šia tema, nes perskaitę vieną kitą straipsnį, pasirodantį viešojoje erdvėje, žmonės neištrins iš savęs to, kas taip giliai juose įaugę. Tik analizuodami ir suvokdami praeities klaidas, galime jas taisyti ir kurti geresnę ateitį. Todėl pabandysiu atpasakoti tai, ką girdėjau iš gerbiamos Nerijos Putinaitės savais žodžiais, galbūt, kai kur pridėdamas savo asmeninių minčių.
Visų pirma, sovietinėje Lietuvoje buvo griaunama tradicinė šeima ir ryšiai tarp jos narių. Tarkim dalis jos eidavo ginti Tėvynės ir stodavo į partizanų gretas, o likę norėdavo ramiai gyventi, nes netikėjo, kad įmanoma ką nors pakeisti, todėl šeimose kildavo įtampa ir nesutarimai. Pavyzdžiui tėvo išdavystė laikyta normaliu reiškiniu, nes tai būdavo vienintelis kelias išlikti gyvam, todėl šeima nebebuvo saugumo ir patikimumo garantas, o tai privesdavo net prie artimiausių žmonių susvetimėjimo. Atsirasdavo kolaborantų, kurie mieliau išduodavo savo artimuosius ir tarnaudavo sovietams taip užsitikrindami saugesnį gyvenimą ir materialinį apsirūpinimą.
Kitas svarbus bruožas – tai specifinis santykis tarp žmonių ir politikos. Tai buvo tarsi du atskiri poliai, apie kurių suartėjimą niekas net negalvodavo. Liaudis tiesiog besąlygiškai paklusdavo valdžiai, nes tai buvo vienintelis kelias į ramų gyvenimą.Sovietinė propaganda individui bandė įdiegti likimo sampratą, kad jie nebandytų kažko keisti. Komunizmas buvo pateikiamas kaip neišvengiamybė, kuri turėjo anksčiau ar vėliau pasirodyti, ir žmogaus vaidmuo čia nesvarbus, jis turi prie to prisitaikyti, nes nuo likimo nepabėgs. Galima būtų pagalvoti, kad žmonės turėjo natūraliai tam priešintis, juk jie visgi nebuvo kažkokie bejausmiai robotai, kurie galėtų ramiai gyventi su tokia rutina. Tačiau buvo daugybė veiksnių, kurie tam trukdė ir skatino susitaikyti su realybe.
Vienas iš reiškinių buvo valstybinės šventės, kurios turėdavo įprasminti tuometinį gyvenimą. Jų metu buvo kišama galinga propaganda, kuri temdė žmonėms akis ir vertė juos įsisąmoninti, kad jų gyvenimas yra labai laimingas ir gražus. Bet baisiausia tai, kad tokios priemonės buvo veiksmingos ir tokių masinių ritualų metu, žmonės iš tikrųjų pasiekdavo euforiją, pradėdavo žvelgti į komunistinį pasaulį pro rožinius akinius.
Kitas svarbus reiškinys - tai materializmo išaukštinimas. Jis susiformavo labai natūraliai, dėl didelio būtiniausių prekių stygiaus. Žmonėms trūkdavo net maisto, todėl vyravo korupcija ir nelegali prekyba. Kiekvienas stengėsi kam nors įkišti kyšį ar padaryti „nešvarią“ paslaugą vien tam, kad gautų prekių, kurių negalėdavo rasti parduotuvėje. Tai buvo tarsi kova prieš režimą, kuri gal ir aprūpindavo žmogų materialiai, tačiau naikindavo jį kaip asmenybę, griaudavo jo moralę ir principus. Ir čia kyla klausimas, kodėl Sovietų Sąjungoje trūkdavo net maisto? Atsakymas veda į politinį nemokšiškumą. Valdžia visiškai nemokėjo tvarkyti šalies ūkio, o Rusijoje žmonės badavo, todėl didžiąją dalį mūsų krašte gaunamo maisto išsiųsdavo į rytus. Dėl šios priežasties Lietuvoje parduotuvių lentynos dažniausiai būdavo pustuštės, o atvykus naujai prekių siuntai, nusidriekdavo milžiniškos eilės. Jose vykdavo socialinis gyvenimas: žmonės bendraudavo, keisdavosi naujienomis, tačiau dažniausiai pokalbių tema sukosi apie prekes ir iš kur jų gauti. Toks materialinės gerovės siekimas atitraukdavo žmonių mintis nuo disidentinės veiklos ir traukdavo gilyn į totalitarizmo idealą. Šis reiškinys turėjo ir daugiau neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, skatino žmonių susvetimėjimą: jie negalėdavo pasitikėti vieni kitais, nes bijodavo, kad bus paskųsti valdžiai, todėl visi turėdavo užsidėti veidmainystės kaukes ir stengtis neatskleisti, ką iš tikrųjų galvoja, žino ir jaučia. Be to, valdžia panorėjus galėdavo nubausti praktiškai kiekvieną pilietį, nes visi vienaip ar kitaip buvo nusikaltę.
Nors sovietinio aparato propaganda ir jėga buvo tikrai didelė, visgi žmonės iš prigimties linkę priešintis tam, kas juos varžo. R. Ozolas savo esė „Pasaulis yra čia“ rašė, kad vis tiek reikia čia gyventi, prisitaikyti ir įprasminti savo gyvenimą, susikurti siaurą pasaulėlį. Ir tuometiniai Lietuvos intelektualai turėjo tokią erdvę, kur galėjo laisvai šnekėti ir kritikuoti režimą, tačiau ji buvo tokia maža ir uždara, kad neturėjo prasmės kažkokiems pokyčiams šalyje. Tokie susitikimai buvo vadinami „virtuvės pokalbiais“, nes nesukeldavo jokių realių veiksmų. Intelektualai bijojo reikštis viešai, bandyti kažką keisti, nes tikėjo, kad prieš srovę nepaplauks. Jie nekurdavo jokių konstruktyvių idėjų, gyveno konformistiškai, kaip ir kiekvienas bijojo išsiskirti iš minios, nes žinojo, kad bus greitai represuoti.
Sovietmečiu visuomenė buvo didžiulis molio gabalas, iš kurio biurokratai lipdė komunistinę ateitį. Jiems nerūpėjo nei moralė, nei vertybės, nei pasekmės, todėl žmonių mąstymui buvo padaryta didelė žala. Tai galima pamatyti ir šiandien, prabėgus ne vienam dešimtmečiui nuo nepriklausomybės paskelbimo. Puikus pavyzdys - rinkimai, kai piliečiai balsuoja už tokius žmones kaip R. Paksas ar A. Valinskas, kurie žada daug permainų ir padaryti gyvenimą geresnį. Žmonės netiki, kad ateitis priklauso nuo jų pačių, kad jie turi galių ją keisti, kurti gyvenimą patys, todėl renka „tautos vedlius“, kurie turėtų padaryti viską už juos. Čia atsiskleidžia sovietinė neišvengiamumo mąstysena, kai žmonės tiki likimu ir mano, jog nuo jų niekas nepriklauso.
Kitas totalitarizmo palikimas yra solidarumo nebuvimas. Žiūrint istorinius filmus apie žmonių gyvenimą lageriuose, kyla natūralus klausimas, kodėl jie nesipriešina? Tiesiog priešintis buvo neverta, nes niekas tavęs nepalaikytų. Visi buvo konformistai, kurie bijodavo radikalių idėjų ir sumanymų. Jie tebuvo stebėtojai, kurie žiūrėdavo, kaip pasiseks tiems, kurie nepabijodavo eiti prieš režimą, bet kadangi tokių buvo nedaug, tai net nebūdavo į ką žiūrėti. Tą patį matome ir šiandien politikoje, kur net ta pati partija balsuoja nevieningai, niekas nedaro radikalių reformų, nes žino, kad nesulauks palaikymo.
Galima išskirti dar dvi svarbias sužaloto mentaliteto ydas šiandien: veidmainystę ir neskaidrumą. Prie valdžios korupcijos, kuri ypač klesti Lietuvoje, jau pradedame priprasti. Žmonės dažnai dėvi kaukes, nepasitiki vieni kitais. Darbuotojai bijo laisvai kalbėtis su darbdaviais bei kolegomis, nes visą laiką jaučia baimę, kad kažkas išskųs, nubaus ar atims. Sustabdžius policijai, nors ir atrodo nenusižengėm taisyklėm, vis tiek jaučiame baimę, kad kažką padarėme ne taip. Panašiai kaip sovietmečiu, kai atitinkamos institucijos, norėdamos nubausti asmenį, visada rasdavo, kuo jį apkaltinti. Išliko susiskaldymas tarp valdžios ir liaudies, kuris pastoviai kursto nesantaiką ir neduoda nieko konstruktyvaus. Užuot veikdami solidariai ir konsolidavęsi bendram tikslui, mes nuolat apgaudinėjam ir veikiam už akių. Tarkim paprastas pavyzdys su viešojo transporto bilietais, kuriuos „geri“ keleiviai palieka ant sėdynių vardan gero tikslo padėti kitiems ir džiaugdamiesi, kad apėjo sistemą. Bet juk toks apgaudinėjimas, įstatymų nesilaikymas atėjo iš totalitarizmo laikų, kai žmonės tokiais būdais kovojo prieš režimą, siekdami materialinės gerovės ir laikydami tai savotišku maištu prieš biurokratus. Tada giliai į mūsų pasąmonę buvo įdiegta, jog valdžia yra represinis aparatas ir negali būti jokio bendro ryšio tarp jos ir paprasto žmogaus. Netgi buvo tikima, kad vogti iš valstybės ir laužyti įstatymus yra moralu.
Toks iškrypęs mąstymas neleidžia žmonėms jaustis laimingiems ir visaverčiams ir tai nesunku pastebėti kasdien, važiuojant autobusu ar einant gatve. Visuomenė ilgisi vieningos ideologijos, kuri būtų jų gyvenimo vedlys ir kuriai galėtų paklusti. Kai kurie netgi ilgisi sovietmečio, kur nieko nereikdavo galvoti, nereikdavo savarankiškai priimti sprendimų ir kurti savo gyvenimo, nes už juos tai patarydavo totalitarizmo šmėkla, kuri buvo kiaurai persmelkusi valstybę. Šiandien bandome kalbėti apie patriotiškumą, mokyklose sako, jog turime mylėti savo valstybę, bet ar tai yra realu, jei esame taip susvetimėję, kad net nesugebame mylėti vieni kitų?
Ši paskaita padėjo geriau suvokti mūsų mentalitetą ir gana aiškiai nupiešė ryšį tarp praeities ir dabarties. Bet svarbiausia, kad paskatino nusimesti posovietinį apsiaustą ir įkvėpė išlįsti iš „virtuvinių pokalbių“ erdvės, savo mintis bei idėjas paversti realiais darbais, nes tik taip galėsime judėti pirmyn ir patys kurti savo ateitį. Turime mokytis iš istorijos ir ją analizuoti, nes kitaip pasmerkiame save kartoti praeities klaidas.
