Alerginis kontaktinis dermatitas, arba alerginė kontaktinė egzema, – tai egzogeninės kilmės odos uždegimas, pasireiškiantis bėrimo židiniais tiesiogiai dirginančios medžiagos poveikio ar kontakto su alergenu vietoje. Vaikams kontaktinė alergija pasitaiko rečiau nei suaugusiesiems. Šiame straipsnyje dar kartą primenama apie dažniausius alergenus, jų veikimo mechanizmą, sukeliamus ligos simptomus, gydymą bei profilaktiką. Apie 70 proc. pacientų įsijautrinimas kontaktiniams alergenams išlieka visą gyvenimą.

Alerginis kontaktinis dermatitas (dermatitis contacta allergica), arba alerginė kontaktinė egzema, – tai egzogeninės kilmės odos uždegimas, pasireiškiantis bėrimo židiniais tiesiogiai dirginančios medžiagos poveikio ar kontakto su alergenu vietoje.

Pasaulyje per 20 proc. gyventojų yra įsijautrinę įvairioms cheminėms medžiagoms. Vaikams kontaktinė alergija pasitaiko rečiau nei suaugusiesiems.

Etiologija
Priežasčių, sukeliančių alergiją, yra be galo daug. Nustatyti alergeną ir jį pašalinti gali būti labai sunku, nes vienu metu gali veikti kelios priežastys. Dažniausi kontaktiniai alergenai yra šie:

• fiziniai alergenai (ultravioletiniai spinduliai, karštis, mechaninis spaudimas, trynimas);

• cheminiai alergenai – rūgštys, šarmai, kitos cheminės medžiagos (tirpikliai, kosmetika, skiedikliai);

• buityje vartojamos medžiagos – metalai, sakai, klijai, lateksas (žindukai, balionai, elastiniai tvarsčiai, kramtomoji guma);

• augalai (rūtos, garstyčios, narcizai, tulpės, saulėgrąža, jazminai, ramunėlės ir kt.);

• vilnos priemaišų turintys gaminiai (kremai, tepalai su lanolinu);

• avalynė, drabužiai;

• vietiškai vartojami vaistai (tepalai su penicilino grupės antibiotikais, neomicinu, levomicetinu, tepalai nuo grybelio, vaistai nuo uždegimo, akių lašai su β blokatoriais, retai – vietiniai kortikosteroidai ir kt.).

Alerginių kontaktinių dermatitų klasifikacija:

• kontaktinis alerginis dermatitas;

• kontaktinis iritacinis dermatitas (sukelia medžiagos, ardančios epidermį);

• fotodermatitas:

1. fototoksinis ir fotoiritacinis,

2. fotoalerginis.

Kontaktinis alerginis dermatitas – odos uždegimas, kilęs alergeno kontakto vietoje dėl lėtosios (IV tipo) alerginės reakcijos.

Kontaktinis iritacinis dermatitas – odos uždegimas, sukeltas sąlyčio su medžiaga, žalingai veikiančia epidermio barjerinę funkciją, nedalyvaujant imuniniams mechanizmams.

Fotodermatitas – ultravioletinių spindulių sukeltas dermatitas, kilęs dėl lėtosios alerginės reakcijos (fotoalerginis) arba toksinio epidermio pažeidimo (fototoksinis).

Pastaruoju metu literatūroje diskutuojant apie kontaktinio dermatito (KD) sukeltas priežastis, vis dažniau minimas angliškas terminas „airborne" (liet. „oro, pakilęs į orą"), kai kalbama apie medžiagas, kurios išsiskiria į orą ir gali kontaktuoti su oda. Su tuo faktu vis dažniau susiduria dermatologai ir darbo medicinos gydytojai. Tai vadinamasis ore esančiomis medžiagomis sukeltas kontaktinis dermatitas. Jo metu alergenai tiesiogiai nesąveikauja su oda, bet pasiekia ją išsiskiriančių į orą dalelių pavidalu. Šitos medžiagos iš pradžių išsiskiria į aplinką, o paskui nusėda ant neuždengtos odos ir sukelia neapsaugotų kūno dalių, ypač veido, ūmines ir lėtines dermatozes. Tai gali pasireikšti dėl profesinės ar neprofesinės veikos (aplinkos).

Gali būti naudojama ir kita klasifikacija, pagal odos pažeidimą sukėlusią priežastį:

• augalų sukeltas dermatitas;

• terminių veiksnių sukeltas dermatitas;

• vaistų sukeltas dermatitas;

• spaudimo, trynimo ir kitų mechaninių veiksnių sukeltas dermatitas;

• kiti.

Pagal eigą kontaktinis dermatitas skirstomas į:

• ūminį;

• lėtinį, kai nepavyksta nustatyti alergeno ir jo išvengti.

Veiksniai, skatinantys alerginio kontaktinio dermatito atsiradimą:

• endogeniniai veiksniai: amžius, lytis, odos pigmentacijos tipas, jautrumas ultravioletiniams spinduliams, genetinis polinkis (atopija), uždegiminės odos ligos, lengvai pažeidžiama anatominė sritis, oda, hormonų ciklas (paauglystė);

• egzogeniniai veiksniai: medžiagos pobūdis, koncentracija ir kiekis, tirpikliai, sąlyčio trukmė ir dažnumas, pažeidimo sritis ir plotas, sudrėkusi oda, mažos traumos, metų laikas, aplinkos temperatūra ir drėgmė.

Patogenezė
Aplinkoje yra apie 3 tūkstančiai medžiagų, galinčių sukelti alerginį kontaktinį dermatitą. Iš jų apie 30 yra dažniausi kontaktiniai alergenai. Pirmą kartą patekę ant odos, jie įjautrina organizmą, susijungia su odos ląstelių baltymais ir sąveikauja su epidermio ir dermos dendritinėmis ląstelėmis, kurios aktyvina T limfocitus. Šis laikotarpis trunka 10–14 dienų ir vadinamas sensibilizacijos (įjautrinimo) laikotarpiu. Kartotinio sąlyčio su alergenu metu iš aktyvintų T limfocitų gausiai išsiskiria mediatoriai, kurie skatina odos uždegimą. Dėl to po pakartotinio sąlyčio su alergenu praėjus 24–48 valandoms ar vėliau prasideda odos uždegimas – dermatitas. Tai lėtoji (IV tipo) alerginė reakcija. Antikūnai (IgE) čia nedalyvauja, išskyrus kontaktinę dilgėlinę. Galima kryžminė polivalentinė sensibilizacija.

Klinika
Ūminiam alerginiam kontaktiniam dermatitui būdinga:

• odos paraudimas ir patinimas, aiškios ribos (ne visada);

• bėrimas mazgeliais, pūslelėmis, kartais – pūslėmis;

• šlapiavimas, šašai;

• odos pleiskanojimas;

• odos niežėjimas, deginimas.

Lėtiniam alerginiam kontaktiniam dermatitui būdinga:

• odos niežėjimas (dažniausias negalavimas);

• mažesnis odos paraudimas, be ryškių uždegimo ribų;

• mažiau pūslelių, šlapiavimo, šašų;

• didesnis pleiskanojimas, pigmentacija ir epidermio sustorėjimas (dėl akantozės);

• lichenifikacija (sausa, stora oda, ryškesnio piešinio dėl dažno kasymo ar trynimo);

• galimi odos įtrūkimai.

Ore esančiomis medžiagomis sukelto kontaktinio dermatito dažniausiai pasitaikančios vietos yra tos kūno vietos, kurios tiesiogiai sąveikauja su oru: veidas, kaklas, viršutinė krūtinės ląstos dalis, plaštakos, riešai, pažastys. Šitos formos dermatitą sunku atskirti nuo fotodermatito. Ore esančių medžiagų sukeltas kontaktinis dermatitas, priešingai negu fotodermatitas, gali išsiplėsti ir į rūbais uždengtas vietas:

• Uždengtos kūno vietos, tokios kaip kūno raukšlės, lyties organų sritis, vyrams blauzdos (kadangi alergenai gali patekti po rūbais)

• Anatomiškai esančios šešėlyje kūno dalys:

– vokai

– sritis už ausų

– galvos oda, kuri padengta plaukais

– sritis po smakru

Diagnostika
Alerginį kontaktinį dermatitą diagnozuoja ir gydo bendrosios praktikos gydytojai, alergologai, dermatologai, tačiau tikslią diagnozę ir alergeną nustato alergologai ir (arba) dermatologai. Pacientai siunčiami pas alergologą ir (ar) dermatologą, kai reikia specialaus diagnostinio ištyrimo, kai neveiksmingas bendrosios praktikos gydytojo skirtas gydymas, atsiradus komplikacijoms, kai reikia ilgalaikio vietiško ar sisteminio gydymo gliukokortikoidais, jei reikalinga hospitalizacija.

Diagnozuojama remiantis:

• išsamia paciento ligos anamneze;

• dulkių, lašelių, lakiųjų medžiagų ar kito alergeno nustatymu aplinkoje;

• klinikiniais simptomais: bėrimų lokalizacija tipinėse vietose – neuždengtose kūno srityse;

• dėl nusikasymų atsiradusia antrine infekcija;

• lopo aplikaciniais mėginiais, kurie atliekami su individualiu alergenų rinkiniu (atlieka ir vertina alergologai ir (ar) dermatologai);

• retai atliekama odos biopsija ir histologinis tyrimas, tik kai reikia atskirti nuo kitų dermatozių (psoriazės, limfomos ir kt.).

Diferencinė diagnostika
Alerginį kontaktinį dermatitą reikia skirti nuo iritacinio kontaktinio nealerginio dermatito ir fotodermatito.

Kitos dermatozės:

1. monetiškoji egzema;

2. dishidrozinė egzema;

3. atopinis dermatitas;

4. seborėjinis dermatitas;

5. grybelinis odos pažeidimas;

6. psoriazė;

7. niežai;

8. neurodermatitas;

9. juvenilinė padų dermatozė;

10. rožė ir kt.

Gydymas
• Priežasties nustatymas (iritantai, alergenai) ir jos pašalinimas.

• Apsauginių priemonių naudojimas (vilkėti apsauginius drabužius, mūvėti pirštines).

• Epidermio barjerinės funkcijos atnaujinimas:

– odai drėkinti vartoti emolientus, neutralius tepalus, riebius kremus su vazelinu, gliceroliu, karbamidu (sin. šlapalas, urea) ir kt., ypač po ilgų maudymosi procedūrų su muilu,

– nerekomenduojamas minkštas vanduo.

• Uždegimo mažinimas:

– veiksminga vartoti vietinius vidutinio stiprumo gliukokortikosteroidus,

– lėtinis kontaktinis dermatitas gali nulemti odos sustorėjimą, tuo metu reikia vartoti stipresnius vietinius gliukokortikosteroidus,

– gydymą reikia nutraukti, jei jau yra vartojami stipresni gliukokortikosteroidai arba gali atsirasti odos atrofija.

• Antrinės infekcijos gydymas (antiseptiniais tirpalais, antibiotikais), jos profilaktika.

• Paciento ir jo šeimos mokymas.

***

Apie 70 proc. pacientų įsijautrinimas kontaktiniams alergenams išlieka visą gyvenimą. Alerginis dermatitas gali pasikartoti, net ir vengiant medžiagų, turinčių didelę alergenų koncentraciją. Svarbiausios profilaktinės priemonės, kurios padeda sumažinti alerginių ligų skaičių, yra visuomenės supažindinimas su kasdienėje aplinkoje naudojamų cheminių medžiagų saugumu ar pavojumi. Ligonio ir jo artimųjų (ypač jei serga vaikas) mokymas. Ieškant kontaktinio alergeno šaltinio, atsižvelgti į paciento pomėgius bei supančią aplinką (sportas, darbas sode, piešimas), namų aplinką (ar vyksta remontas (dažai)), aprangą, papuošalus, kosmetiką, namų ruošą ir buitinės chemijos naudojimą ir kitus veiksnius.

Literatūra:
1. Raugalė A. Vaikų ligos, IV tomas. – Vilnius.

2. Pediatrija bendrojoje praktikoje. – 2004, Vilnius.

3. Dubakienė R. Alerginio kontaktinio dermatito diagnostika ir gydymas // Gydymo Menas. – 2001, 3.

4. Raquel Santos and An Goossens. An update on airborne contact dermatitis: 2001 – 2006 // Contact Dermatitis. – 2007, 57, p. 353–360.

www.medicine.lt