Iš tiesų, mažais vaikais lengva žavėtis. Atkreipkime dėmesį, kad jais žavėtis mums lengva dviem atvejais : pirmiausiai, kai neseniai gimęs vaikas ėmė šypsotis, kalbėti ir vaikščioti. Ir antra- kai tai ne mūsų vaikas.

Kai mūsų vaikas rodo mums šiokį tokį dėmesį – šypsosi arba kai demonstruoja savo pirmus žmogiškus įgūdžius, mes iš tiesų ne mylime, o tik didžiuojamės juo, o tuo pačiu savimi: mums pavyko atvesti į pasaulį pilnavertę būtybę! Ir ši būtybė mus, jos kūrėjus, įvertino šypsena!

Toks žavėjimasis yra natūralus, tačiau gauna skaudų smūgį, jei vaikas nesivysto taip sparčiai, kaip reikėtų, ir kai jį kuo nors aplenkia kiti vaikai. Mes norime, kad vaikas taptų garsus muzikantas, šokėjas ar dailininkas, todėl nedvejodami palaikome jo karjerą ir didžiuojamės jo sėkme. Ir vargu ar galime jam atleisti pasiryžimą mesti šį šlovingą kelią ir nueiti maudytis su draugais prie upės.

Taip pat mums labai nepatinka, jei mažas vaikas mums nesišypso, o ant mūsų pyksta: retai kuris iš tėvų atleidžia vaikui jiems išsakytus piktus žodžius ar tyčinį agresyvų veiksmą. Jei jūsų pasididžiavimas nutartų pavadinti jus kvaiša, panašu, kad iš žavėjimosi jūs akimirksniu pereitumėte į įsiūtį. Visa tai rodo, kad pasididžiavimas ir žavėjimasis vaikais yra labai trapūs ir susiveda į formulę: „Aš tave myliu, kol tavo pagalba galiu palaikyti savigarbą“ .

Žavėtis lengva ir svetimais vaikais, ypatingai, kai mes patys vaikų neturime. Anksčiau ar vėliau vieniša moteris ima svetimais vaikais žavėtis, čiupinėti jų veidukus vežimėliuose, glostyti plaukus ir atlikti visokius kitokius veiksmus, nuolat palaikant motinos palankumą komplimentais: „Koks pupuliukas! Jūsų vaikas - tiesiog stebuklas! Kokia gražuolė! Pamanykite, kaip gražiai jis piešia! Jūs tikrai privalote jį mokyti dainavimo!”

Nereikia nė sakyti, kad girdėdami saldų suokimą ir kentėdami svetimo delno prisilietimus, dauguma vaikų nekantrauja kuo toliau nuo tokios „meilės“ pabėgti . Vaiko akimis, liesti svetimą žmogų ir kalbėti jam gražius žodžius gali tik labai veidmainiški žmonės, negerbiantys kito asmens teritorijos.

Vaikai puikiai jaučia, kas yra „mano“ ir „tavo“, todėl jokiu gyvu neimtų čiupinėti pačios meilikaujančios ponios, nebent būtų akli ir negalėtų matyti.

Prisiminkime, kad vaikystėje mums labai rūpėjo turėti asmeninę laisvę ir šalia sėdintis klasiokas, bandantis per pamoką paliesti mus su koja, susilaukdavo griežto spyrio: „Dink iš čia!“ Ponios veiksmus, kuriuos ji vadina: „Aš taip myliu mažus vaikus“, iš tiesų geriau būtų pavadinti taip: „Man malonu įsivaizduoti, kad tai - mano vaikas“ .

Ir tai ne vienintelis siekis, vadinamas gražiu meilės žodžiu.

Kartais vaikus mes paverčiame savo draugais. Dažnai tai atsitinka vienišoms motinoms, tačiau būna ir šeimose, kur vienas iš tėvų neturi suaugusiųjų draugų, o sutuoktinis yra per toli, tik ne fiziškai, o emociškai. Tuomet mes bandome priartinti vaiką prie savęs. Mes pasakojame jam apie tai, kokie nevykę yra mūsų asmeniniai santykiai. Mes dalinamės su juo savo paslaptimis, o po to koketiškai klausiame: „Aš gi papasakojau tau apie save, dabar tu papasakok apie save!”

Mes visiškai naiviai sakome pažįstamiems: „Mano sūnus - mano geriausias draugas“ arba „Mano dukra - mūsų namų šeimininkė“. Meilę vaikams mes suprantame šitaip: tarp mūsų yra visiškas pasitikėjimas ir lygybė, mes ištikimi vienas kitam ir viską vienas kitam pasisakome. Jeigu kuriam nors iš mūsų sunku, tai ką jis turi pirmiausiai kviestis į pagalbą? Teisingas atsakymas: mus.

Galbūt nieko tragiško tokioje meilėje vaikams nėra, tačiau problemų atsiranda, kai vaikas paauga ir jam labiau už mus ima rūpėti draugai. O kur draugai, ten ir bendros paslaptys, ir nuotykiai, apie kuriuos tėvai žinoti neturi.

Čia jau prasideda pirmieji nesusipratimai, verčiantys mus pasipiktinti, o jį - jausti kaltę. Ir visai nesmagu pasidaro, kai vaikas tampa paaugliu, o iš paauglio neišvengiamai virsta jaunu žmogumi.

Dabar mes visiškai teisėtai jaučiamės išduoti, kadangi suartėdamas su savo kompanija, o po to ir su savo mylimaisiais, jis neišvengiamai tolsta nuo mūsų. Su kuo tuomet mums dalintis savo paslaptimis? Mes pajuntame vienišumo dvelksmą ir įsižeidę tylime šalia savo vaiko.

Pasirodo, tai, ką mes vadinome meile savo vaikui, iš tiesų buvo pretenzija į savininkišką draugystę.

Užbėgdami už akių tokiam nusivylimui kai kurie iš mūsų pasirūpina, kad vaikai kuo ilgiau nuo mūsų nenutoltų. Todėl mes sistemingai kuriame mūsų vaikui nesaugaus, pavojingo pasaulio viziją, kuriame jis turi remtis mumis: „Vaikeli, grįžk namo, gatvės pilnos banditų!“ „Tuoj pat į lovą, nes mieste baisi epidemija!“; „Ne, pėsčiomis iš svečių neik, tave parveš tėvelis“.

Mes inspiruojame vaikuose nerimą, nes savo nerimastingą rūpinimąsi vadiname meile. Ir jei vieną gražią dieną vaikas išdrįsta paprieštarauti: „Tu mane nervini savo baimėmis!”, mes turime teisę pasipiktinti: „Vaikeli, tai ne baimės. Aš tave myliu ir todėl labai tavimi rūpinuosi!“

Įdomus ženklas, kad iš tiesų po šia meile slypi noras pririšti: jei vaikui iš tiesų kas nors nutinka, mes neslepiame, kad to laukėme: „Na, argi aš tau nesakiau? Negi nebuvau perspėjęs?“

Kažkokia mūsų sielos dalis atsileidžia nuo įtampos: dabar jis pasimokė ir nuo šiol klausysis manęs. Tačiau ir ši akimirka ne amžina: kada nors jis vis vien mūsų nepaklausys ir nuo mūsų pabėgs. Nes tikras mūsų meilės vardas: nerimastingai perdėta globa.

Na, o kaip su meile vaikams? Meilė vaikams potencialiai gyvena mumyse, tik virsta tikrove, kai mes atsiveriame sugebėjimui mylėti apskritai: kai priimame pasaulį ir žmones ne kaip savo „aš“ pratęsimą, ne kaip gydytojus, turinčius užpilti balzamo ant mūsų sužeistos savimeilės, o kaip kažką kitoniško, bet labai gražaus ir įdomaus.

Meilė susijusi su tikėjimu, kad kiekviena būtybė sukurta vis kitokiai misijai atlikti, tik žinoti mums apie ta neduota. Meilė vaikui, kurią jis pajaustų kaip meilę, reikalauja iš mūsų, kad mes būtumėme saugūs likti vieni, kad išmoktumėme atleisti ir priimti savo pačių tėvus, kad pagarbiai ir dėkingai priimtumėme sutuoktinį, su kuriuo mes tą vaiką pradėjome, kad atleistumėme vaikui, kad jis atsiskiria nuo mūsų, ir kaip ten bebūtų - kad jis toks pat mirtingas, kaip ir mes patys.

Lenkų pedagogas Janušas Korčakas yra rašęs: „Vaikas turi teisę į mirtį“. Ar tai lengva meilė?

www.delfi.lt