Tas ir baisiausia, kad žmonės patiklūs ir savo galva nieko nemąsto...

Aš žiūrėjau "Akistatos" laidą ir galiu pasakyti, kad buvo labai aiškiai paaiškinta, kokios ligos bus neišvengiamos, vartojant be saiko skonio stipriklius, GMO, konservantus ir t.t.

Mūsų senelių ir prosenelių laikais, gal ir buvo viskas ekologiška...juk žoles ne su chemikalais naikino, o su rankomis rovė... Visi buvo liekni, retas buvo storas... Mėsos kalnais nevalgė, daugiau košėm ir šiaip nebuvo iš ko gero maisto gaut...Tada gal ir buvo ekologija... o dabar man juoką kelia...visi tie ekologiški ūkiai...ir dar yra jais tikinčių...

Yra begalė produktų be E, pvz.: duona, pienas, grietinė, varškė, kiaušiniai, makaronai, grūdai, žirniai, pupelės, žuvis, žalia mėsa ir t.t. Jų yra labai daug, todėl tikrai visų neišvardinsiu Iš tų produktų viską gaminu namie, t.y. dešras, šaltieną, paštetą, sriubas, mėsos, žuvies patiekalus ir t.t.

Ir labai gerai, kad ji taip pasisuko - džiaugiuosi, nes tos laidos tiek visiems "smegenis užspaudė", kad blaiviai niekas nebemąsto, ką televizija paduoda - tą ir suvalgo...

Nebuvau, bet man užteko pokalbio su žmogumi, kuris tokiame ūkyje dirba. Aš išsakau savo poziciją, kiti tegu laikosi savosios. Vienos tiesos juk nėra. Jei Tu tiki - kuo tiki, tai aš tikiu - kuo aš tikiu.

Apie tai ir kalba - niekur nedingsim, norim ar nenorim - teks prisitaikyti (ir dabar) - ir mūsų organizmams...

Maisto priedų baubas - išlepusių ponulių pramoga

Autorius: Andrius Užkalnis

Kas skaito mano rašymus, žino: esu linkęs sakyti, kad Lietuvoje gerai. Ir šaipytis iš tų, kas sako kitaip. Po ilgos vasaros, praleistos Lietuvoje, štai ir vėl smailinu plunksną: mat ruduo, mokslo metų pradžia, tai ir jūsų mokytojas Užkalnis dabar paruošęs naują paskaitėlę ta pačia tema. Šiandien kalbėsime apie maisto priedus, visus tuos „E“ ir prie jų prirašytus skaičius.

Apie šėtono kodus ant pakuočių nežino nebent tas, kas gyvena po akmeniu arba per pastarąjį dešimtmetį neturėjo namie svečių.

Iš tiesų, tokiais keistais ir aiškiai išsigalvotais dalykais negali rūpintis tie, kas blogai gyvena. Dykas pramogavimas, rakinėjant maistą ir išsigalvojant pretenzijas bei nusiskundimus, paprastai yra veltėdžių ponų pramoga - dar ne taip viskas blogai, jei toms nesąmonėms yra energijos.

Anksčiau buvo panašiai: dabartinių susirūpinusių cheminiu maistu ir maisto chemija žmonių tėvai prieš du ar tris dešimtmečius garbino mumijo (kas dabar atsimena tą juodą smalą, nukrapštytą Sibiro kalnuose?), ženšenį, „gyvą ir mirusį vandenį“, kinų horoskopus ir galiausiai daigintus grūdus lėkštelėse, o taip pat bėrė sėlenas į visus iš eilės patiekalus.

Maisto papildai yra mylima tema visose naujosios lietuvių vidurinės klasės užstalėse: pirmiausia pasidalinkim žiniomis apie prekybos centrus ir apie tai, kaip ten senas mišraines skalauja ar tai muilinu vandeniu, ar tai acetonu, kad gardžiau kvepėtų, ir supakavę vėl parduoda. Paskui pakalbėkim apie lietuvišką alų, kuris yra iš miltelių, atskiestų šlapimu. O jau tada atsiloškim ir galima pereiti prie svarbiausios temos: priedai „E“.

Jūs neatkreipėte dėmesio, kaip toli nuėjo šis nekontroliuojamas kolektyvinis pasiutimas?

Pavyzdžiui, ar kas nors matė, kad atėjęs pas žmones į svečius – kokius nors sveikuolius, vegetarus, „organistus“ (ne vargonininkus: organinio maisto išpažinėjus) ir atidaręs šaldytuvą pradėčiau pamokslauti: „O tai jums netrūksta čia ugniagesių automobilio spalvos kečupo arba ryškiai geltonų, kaip taksi automobilis per saulėlydį, garstyčių? O tai jūs taip savo salotas ir valgote, o argi jums nesinori ryškiai raudono rūkyto saliamio, sintetinių kiaulienos skonio drožlių iš sojos masės, kokakolos, silkės su dūmo skonio priedu ir natrio gliutamato? Na, o mes tai, žinokit, valgom; mes taip kaip jūs negalėtume maitintis.“

Niekas nematė, nes aš taip nedarau. Aš sėdžiu ir valgau, kas padėta ant stalo. Tai kodėl tie sveiko maisto išpažinėjai ir kovotojai su priedais, dažikliais, konservantais, rūgštingumo reguliatoriais ir tirštikliais, atėję pas mane, leidžia sau vartyti indelius, linguoti galvom ir suspaudę lūpas raukytis: „Mes tai nieko su E nevalgom išvis, nenorim nuodytis“? Kas jiems pasakė, kad geriau už mane žino, ką reikia valgyti?

Aš su jais net nesiginčiju, nors turėčiau, ką pasakyti. Galėčiau pasakyti tai, kad maistas su išvardintais „E“ priedais yra bent jau sąžiningesnis, nei patiklioms supermamoms ir jų nuolankiai tipenantiems paskui supervyreliams (tikrumoje jie norėtų skilandžio ir šviesaus alaus, bet bobikė neleidžia) skirtos reklamos: „Jokių „E“!“ – nes gamtoje natūraliai gyvuoja, gaminasi ir į maistą patenka ne mažiau nei devynios dešimtys medžiagų, kiekviena kurių turi tą „E“ numerį. Galėčiau pasišaipyti, paklausęs, gal jie žino, kokių vitaminų tablečių, kur nebūtų „E“ (bet kurios vitaminų tabletės rinkiniai yra tiesiog dailus tų medžiagų rinkinukas)?

Galėčiau pasakyti, kad, pavyzdžiui, net ir bičių vaškas (E901), ir vitaminas C, askorbino rūgštis, natūraliai esanti citrinose ir apelsinuose, irgi turi „E“ numerį (E300), kaip ir natūralūs maisto dažai raudonasis E160c (iš paprikų) ir geltonasis E100 (iš ciberžolės). O jau koks nors agaras iš jūros dumblių, nuo seno Azijoje naudojamas drebučiams ir desertams, būtų ūkininkų turgelių ištikimų lankytojų minios garbinamas kaip „senolių šimtametė išmintis“, ypač jei jį pašlovintų kokia nukvakusi žiniuonė, išlindusi iš samanotos kaimo trobelės.

Bet agaras turi numerį E406, ir tos pačios turgelių ir apkerpėjusių bobulyčių gerbėjos niršta ir reikšmingai caksi liežuviu, pamačiusios numeriuką ant kokio deserto pakuotės.

Galima būtų jiems priminti, kad net ir baisiausias papildas iš visų - natrio gliutamatas E621 - buvo mūsų ir mūsų tėvų vartojamas kone kasdien: Sovietų Sąjunga importavo „Vegeta“, kuris yra maisto pagardas, nuo 1967 metų, ir visi tas džiovintas daržoves su druska ir natrio gliutamatu barstė į sriubas ir į padažus nesukdami galvos.

Produktas senas, tik baimės apie didįjį kenksmingumą yra naujos, kaip ir su vynu. Sulfitus vyndariai naudojo šimtmečiais, o rašyti „sudėtyje yra sulfitų“ gamintojus privertė neseniai, ir štai prašom, jau galim imti butelius, apžiūrinėti etiketes ir linguoti galvas: „visur chemija“, sako susirūpinusių teisuolių brigada.

Jie tokie savim patenkinti, tokie principingi, jiems tiesiog iš ausų sklinda dieviškoji šviesa: ne, čia ne šiaip sau nuomonė - jie yra pasirinkę vienintelį teisingą kelią. Jie žino - tu nežinai. Tai kaip tikėjimas, ir panašiai, kaip naujose, primityvesnėse religijose, ten tikinčiųjų gera savijauta neįmanoma be neapykantos tiems, kas neprisijungia prie jų liturgijos (jei galėtų, dar ir nubaustų kitaip manančius).

Neatsitiktinai sakau „liturgija“ - ritualais ir užkalbėjimais viskas dažniausiai ir baigiasi, tikros ištikimybės tikėjimui nėra, nes neretai visi tie žmogeliai keistai kur buvę, kur nebuvę dažniausiai sutinkami tų pačių tinklų didžiulėse parduotuvėse, perkantys (kai niekas nemato) tuos pačius produktus su visais priedais.

Po apsipirkimo jie atsipučia viename iš mėsainių restoranų arba picerijų, kurias neseniai koneveikė. Paskambink jiems bet kada, paklausk, kur jie yra: „Ai, mes su vaikais tai „čiliake“. Matyt, dažniausiai galimybės valgyti tik organinį maistą neprilygsta norams ir teisuoliškoms ambicijoms.

Neseniai pastebėjau: nori sužinoti, kas Lietuvoje yra labiausiai kietakakčiai, netolerantiški ir vaikščiodami valkioja krumplius šaligatviu? Pabandyk sveikuolių talibano akivaizdoje garsiai pasakyti, kad mėgsti kokakolą, kad patinka koks nors lietuviškas maisto parduotuvių tinklas, arba kad geri bet kokį visiems gerai žinomą lietuvišką alų ir tau visai patinka. Pamatysi, iš kokio tolerancijos molio jie drėbti ir kaip gerbia kitų pasirinkimą.

Kai kalbėsi su jais, dar gali pridėti, kad į ūkininkų turgelį nevažiuoji, nes ten nėra kur patogiai pasistatyti automobilio.

Tuos sveikuolius yra malonu erzinti - jie taip rimtai viską priima ir taip siunta, beveik kaip tie sparčiai nykstantys tikintieji žmogaus sukurta klimato kaita, kai prie jų pasakai, kad žiemos vis šaltesnės, arba kai komunistuojančio jaunimo pulkelis, kai jiems girdint suburbi, kad nematai jokios problemos vartotojų visuomenėje ir stambių bendrovių darbinimo politikoje.

Aš jau sugalvojau, kokius marškinėlius pasidarysiu kitai vasarai. Ant jų bus parašyta: „Barstau ant maisto E621 ir man skanu.“